Lietuvoje atrasta nauja eksporto šaka – į užsienį imta vežti vagiliauti nepilnamečius. Garsiai apie tai Lietuvoje prabilta (pradėta kalbėti) tik Norvegijos spaudoje pasirodžius žurnalisto G. Thorenfeldto straipsnių ciklui apie vagišius iš Tauragės. Norvegijos teisėsaugininkai patupdė už grotų (pasodino į kalėjimą) du Lietuvos piliečius, kurie į vagystes šioje šalyje įtraukė septynis iš Tauragės atvežtus nepilnamečius.

Užsieniečiai mano, kad jų parduotuvėse vagiliavę nepilnamečiai – ne nusikaltėliai, o aukos. Juos čia atvežę ir vogti vertę asmenys kaltinami prekyba žmonėmis.

Norvegija garsėja nepilnamečių teises itin griežtai ginančiais įstatymais. Žinoma, ir šioje šalyje ne visi nusikaltimus darantys paaugliai laikomi tik aukomis ir atleidžiami nuo atsakomybės. Tarkime, narkotikus platinantys nepilnamečiai iš Šiaurės Afrikos yra teisiami.

Tačiau Norvegijoje vagiliavę lietuviai vertinami visiškai kitaip. Faktai rodo, kad jie iš tiesų tapo aukomis. Nepilnamečiai vogti buvo verčiami nuolatiniais bauginimais, gyveno antisanitarinėmis (gyventi netinkamomis, baisiomis) sąlygomis, neturėjo pinigų ir negalėjo pasprukti (pabėgti).

Aišku, dalis atsakomybės tenka ir šių nepilnamečių tėvams – daugelis vaikų gyveno asocialiose (girtaujančiose) šeimose, kuriose ir galėjo būti paskatinti vykti vogti į Norvegiją.

Vis dėlto norvegai teisūs sakydami, kad dėl tokios padėties pirmiausia atsakinga mūsų valstybė ir visuomenė.

Iš tiesų jau yra žinių apie lietuvių paauglių vagiliavimą svetur. Būtų naivu manyti, kad nepilnamečiai vagišiai verbuojami (įtraukiami nusikalsti) tik Tauragės rajone. Ir vyksta vogti jie ne tik į Norvegiją, bet ir į Olandiją, Prancūziją, kitas Europos šalis.

Vagiliauti į Norvegiją vežami 15–17 metų paaugliai. Bet pačioje Lietuvoje įkliūva vagiantys ir gerokai mažesni vaikai, o jų nusikaltimai – sunkesni. Antai Jonavos rajone, Rukloje, buvo nustatyti į grupes susibūrę vos 10–12 metų vagišiai. O jaunesni nei 14 metų paaugliai vykdė smurtinius nusikaltimus Kaune.

Kai tokio amžiaus vaikai sugeba apvogti parduotuvę, įlindę į ją pro praardytą stogą, apiplėšinėja bendraamžius ar net surengia jiems egzekuciją (žiauriai elgiasi, kankina), telieka su siaubu galvoti, ką jie darys, kai sulauks pilnametystės. Tokie vaikai sulaikomi policijos ne vieną kartą, bet paleisti jie vėl daro tą patį.

Kol asmeniui dar nėra 16 metų, jį galima teisti tik už nužudymą, sunkų sveikatos sutrikdymą, išprievartavimą, kitus panašius nusikaltimus. Nesulaukęs 14 metų, jis apskritai gali jaustis nebaudžiamas. Net ir šešiolikamečiai lengvai išsisuka nuo įkalinimo: jei jų nusikaltimai nėra itin sunkūs, teismai atleidžia nuo baudžiamosios atsakomybės arba bausmę atideda. Būna, kad paaugliai ir septynis kartus atsiduria teisiamųjų suole, bet laisvės nepraranda.

Vagiliaujantis ir smurtaujantis Lietuvos jaunimas – rimta problema. Būtina, kad vaikų verbavimą nusikalstamai veiklai Lietuvos valdžia suvoktų ne kaip vieno ar kito rajono, o kaip šalies problemą.