2005-12-10

Angelais režisierius Arūnas Matelis vadina vaikus, su kuriais visa jo filmavimo grupė susidraugavo Santariškių vaikų ligoninės Onkologijos skyriuje. 44 metų dokumentininkas labai atsargiai ėjo filmo „Prieš parskrendant į Žemę“ link. Idėja atrodė pernelyg asmeniška. Jo šeima „gyveno“ toje ligoninėje aštuonis mėnesius. Patirti išgyvenimai nepaleido dar ilgai po to.

Kai A. Matelis parodė scenarijaus užrašus prodiuseriui Vokietijoje, šis patarė mesti visusdarbus ir imtis tik to: filmuoti, koks viltingas, ne tik skausmo, bet ir meilės bei nuotykių kupina sgyvenimas už vaikų onkologijos ligoninės sienų. Parodyti ligoninę pačių vaikų akimis.

Mėnesį ar daugiau dokumentininkų grupė tiesiog ateidavo pas vaikus. Nefilmavo jų, o paprasčiausiai būdavo kartu. Pamokę vaikus filmuoti, kino žmonės palikdavo kamerą ligoninėje – kad vaikai patys žaistų, net siaustų su ja, kaip siaučia su lašelinėmis, kai gydytojai išeina namo. Vaikai nufilmavo nuostabių, režisieriaus nuomone, kadrų. Ir operatorius Audrius Kemežys stengėsi filmuoti iš žemesnio taško – lyg būtų vaikas."

Iš pradžių A. Matelis tikėjosi montuoti nufilmuotą medžiagą Lietuvoje. Tačiau Lietuvoje niekam nekilo ranka karpyti juostą, dėlioti epizodus, ko nors atsisakyti (labai jautri tema). Vokietijoje būsimasis filmas pateko į montuotojos Katharinos Schmidt rankas. Ji buvo skaičiusi scenarijų, daugybę kartų peržiūrėjusi gausybę filmuotos medžiagos, net vaikus ėmė pažinti. A. Matelis, atvykęs į Kelną, su Katharina aptarinėjo, kaip dirbti. „Dabar palik mane vieną“, – paprašė montuotoja. Režisierius neįsivaizdavo, kaip galima nedalyvauti, kai montuojamas jo filmas. „Aš padarysiu variantus ir parodysiu tau“, – pažadėjo Katharina.

Pirmoji, bet nevieša šio filmo premjera įvyko Lietuvoje ankstyvą rudenį, dar prieš Leipcigo festivalį. Juosta buvo parodyta tiems, kurie filmavosi: vaikams, jų tėvams ir gydytojams. A. Matelis prisimena, kad šviesiausiai į filmą reagavo tie tėvai, kurių vaikų jau nebėra. O skaudžiausiai reagavo gydytojai. Jie verkė. Skyriaus vedėjas net atsiprašė tėvų, kad medicina dar bejėgė padėti.

 Režisierius, remdamasis savo patirtimi, sako: „Daug kas ten (onkologijos ligoninėje) tik prasideda. Kai dirbome, man reikėjo pojūčio, kad ta vieta, kuri matoma filme, yra ne Žemėje. Tai kažkas tarp Rojaus ir Žemės“.