Šiandien kiekvienas turime pavardę ir neįsivaizduojame, kad buvo laikai, kai žmonės pavardžių visai neturėjo. Be pavardžių šiandien beveik neįmanoma išsiversti. Juk kiekvienoje klasėje yra mokinių vienodais vardais, ir jeigu jie neturėtų pavardžių, ne taip lengva būtų susigaudyti. O ką jau kalbėti apie visą mokyklą.

Tačiau buvo metas (laikas), kai lietuviai pavardžių neturėjo. Dar Vytauto laikais lietuviai buvo vadinami tik vardais. XV a. Lietuvoje pamažu pradeda atsirasti ir pavardės. Iš pradžių pavardes turėjo tik didikai (aukštuomenė, ponai), o vėliau jų prireikė ir paprastiems žmonėms. Panaši padėtis buvusi ne tik Lietuvoje. Štai šiaurės Vokietijos valstiečiai net iki XIX a. neturėjo pavardžių. Latvijoje pavardes pradėta vartoti taip pat tik nuo XIX a. pradžios. Anksčiau jas turėjo tik didesnių miestų gyventojai."
Kaip pavardės atsirado? Pirmiau, kai mažai tarp savęs bendravo, žmonės gyveno nedideliais būreliais, ir pavardės jiems nebuvo reikalingos. Kad vieną nuo kito atskirtum, užteko ir vardo. Gimdavo kūdikis – sugalvodavo jam kokį vardą, ir tiek. Žmonės tada tikėjo, kad duotas vaikui vardas gali turėti įtakos jo gyvenimui. Todėl vardas paprastai reikšdavo kokią nors teigiamą (gerą) ypatybę. Štai Lietuvoje plačiai žinomas lotyniškos kilmės vardas Viktoras reiškia nugalėtoją, Feliksas – laimingas, Modestas – protingas, kuklus. Graikiškos kilmės vardas Sofija reiškia išmintį, Petras – uolą, akmenį ir t. t. Senovės lietuvių vardai taip pat reikšdavo sumanumą, kilnumą, vaišingumą, narsumą: Tautmilas – tautos mylėtojas, Liaudginas – liaudies gynėjas, Gintautas, Tautginas – tautos gynėjas, Vaišnoras – kas vaišių nori ir kt.

Pradėjus žmonėms labiau tarp savęs bendrauti, vien vardų jau nebepakako. Norint asmenį labiau išskirti iš kitų bendravardžių, prie vardų pradėta dėlioti įvairūs pažymimieji (asmenį apibūdinantys) žodžiai. Jie nurodydavo asmens gyvenamąją vietą, užsiėmimą, tėvo vardą, kokį nors kūno ar charakterio požymį. Pamažu iš šių žodžių ir susidarė dabartinės pavardės, kurių mes šiandien žinome devynias galybes (labai daug). Vienų pavardžių kilmė labai aiški: Apuokas, Vanagas, Žvirblis, Paršaitis, Oželis, Vilkas, Katinas, Dailydė, Kalvaitis, Račius, Juodakis, Storpirštis, Keturakis, Baltūsis, Juodviršis. O tokie senieji lietuvių asmenvardžiai kaip Tautgaila, Skausgirdas, Gedvilas, Jovaišas, Rimgaila, Butautas, Visvaldas ir kiti virto pavardėmis. Tačiau kartais jie dar vartojami ir kaip vardai. Iš panašių vardų atsiradusios pavardės yra vienos seniausių. Tačiau tam tikrų pavardžių kilmė sunkiau nustatoma. Pasitaiko ir tokių, kurių pirminės reikšmės visai negalima suvokti (suprasti).

XIV a. pabaigoje–XV a. pradžioje apkrikštijus Lietuvos gyventojus, su nauju tikėjimu atsirado nemažai naujų vardų. Iš tų krikščioniškų vardų vėliau kilo daug pavardžių. Pavyzdžiui, kiek Lietuvoje įvairių pavardžių, kilusių iš gerai mums žinomo vardo Jonas: Jonaitis, Jonynas, Joniškis, Jonikas, Jankus, Jankauskas, Jonkaitis, Jankevičius, Jasas, Jasaitis, Jasinskas, Jasiukonis, Janonis, Janulis, Janulaitis, Janavičius, Ivanauskas, Ivaškevičius ir daugelis kitų. Kai kurios pavardės, regis, visai nepanašios į tą vardą. Taip yra todėl, kad jos kilusios iš slaviškų šio vardo formų (Ivan, Jaska, Jan). Labai gausu pavardžių, atsiradusių iš vardų Jurgis, Adomas, Aleksandras, Tomas, Stanislovas.

Be abejo, kiekvienam įdomu, kokių pavardžių Lietuvoje yra daugiausia. Daugiausia Lietuvoje yra Kazlauskų – apie pusseptinto tūkstančio, antroje vietoje yra Stankevičiai – jų esama daugiau kaip keturi tūkstančiai. Vadinasi, Lietuvoje būtų galima sudaryti net atskirus Kazlauskų ir Stankevičių miestus.