(Sutrumpinta)

Darže augo daržovės. Saulutė jas šildė, lietus laistė, o vaikai ravėjo. Atėjo metas, ir daržovės ėmė virste virsti iš lysvių.

—  Pokšt, - sprogo žirnio ankštis. — Prinokau! Kodėl niekas nenuraško? Nejau pamiršo, kokie mes, žirniai, skanūs?

— Tai mes, kopūstai, skanūs! —  plyšdama per pusę, atsiliepė gūžė. — Kadaise mus duodavo po pietų kaip skanėstą. Ką pasa- kytų vaikai, jei šiandien jiems vietoj kompoto pasiūlytų kopūsto lapą?

—  Nelabai apsidžiaugtų! — nusijuokė morka. Aš ir dabar tinku desertui. Mamos sunkia morkų sultis, o vaikai pasigardžiuodami jas geria.

— Na, tai kas? — tarė svogūnas. Vaikai ir taip per daug gauna saldumynų. Nuo tų tortų, saldainių tik apetitas mažėja ir dantys genda.

—  Užtat mes turime vitaminų! Be jų vaikai tuoj suserga. Niekas negali prilygti morkoms.

—  Suserga, jei nevalgo svogūnų ir česnakų! Mes —  ne tik maistas, bet ir vaistas! Išgydome slogą, apsaugome nuo gripo!

— Kas mane valgo, —  tam nė sirgti nereikia, —  įsiterpė į ginčą bulvė. — Ne veltui maitinu pusę pasaulio! Šimtus patiekalų iš bulvių gamina!

— Mane geriausia žalią graužti, mane! — netvėrė agurkas.

Gal dar ilgai būtų ginčijęsi daržovės, bet, nešina pintine, į daržą atėjo mama. Ji nuraškė žirnius, nusikirto baltagūžę kopūsto galvą, pasirovė morkų, svogūnų, česnakų, nusiskynė pomidorą, agurką, išsikasė bulvių. Daržovės atsidūrė pintinėje, ir šnekos nutilo...