Kaip atsitiko, kad liaudies dainos, gyvavusios nerašytine forma, pasiekė mūsų dienas? Į liaudies kūrybą ne visada buvo žiūrima kaip į vertybę. Kadaise ji laikyta „niekais“. Susidomėjimas tautosaka Europoje padidėjo XVIII a. Ją imta užrašinėti, publikuoti. Dėmesys lietuvių liaudies dainoms radosi pradėjus tyrinėti lietuvių kalbą. Mažosios Lietuvos evangelikų kunigas Pilypas Ruigys 1747 m. parengė lietuvių kalbos žodyną, į kurį įdėjo tris liaudies dainas. Pirmąjį didesnį lietuvių liaudies dainų rinkinį XIX a. (1825 m.) išleido Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Rėza. Kitų dainų rinkinių leidėjai buvo Simonas Stanevičius, Simonas Daukantas, Jonas Basanavičius. Ypač didelį darbą renkant liaudies dainas atliko kunigas Antanas Juška, gyvenęs 1819–1880 m.

XX a. tautosakos rinkimu pirmiausiai rūpinosi Lietuvių mokslo draugija, įsteigta 1907 m. Vėliau – aukštosios mokyklos, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. 1980 m. pradėtas leisti „Lietuvių liaudies dainynas“.

Keičiantis gyvenimo būdui, liaudies dainas dainuojančių žmonių mažėja. Tik XX a. antrojoje pusėje imtos kaupti žinios apie dainuotojus ir jų gyvenimus, išleistos kelios knygos „Aš išdainavau visas daineles“. Jose įdėti ir dainininkų atsakymai į anketos klausimus. Perskaitykite ir aptarkite klasėje kelis dainininkų atsakymus.

ATSAKYMAS (Konstancija Jugulienė-Dovydaitė, Kupiškis, 1986)

Mūsų buvo septynios seserys ir vienas brolis; visos mergiotės dainininkės, o brolis grojo armonika. Vaikų pulkas (būrys), žemės nedaug, o pavalgyti reikia. Visi nuo mažų dienų smarkiai (daug) dirbom. Aš pati išmokau siūti iš sesutės Saliutės. Mes siuvam, kitos seserys verpia, audžia. Kad ir neprivalgę, nepasipuošę kaip dabar jauni, ale (bet) visi linksmi, be dainos – nė dienos. Žiūrėk, pavakare užsuks kaimynų berniokas, dar antras. Brolis timptels armoniką, mes jau ir sušokam (visi subėgam į krūvą, sujudam), po to ir vėl prie darbo. Dainavom visos iš mažens iki pat senatvės. Aš dainuoju ir dabar. Dainų išmokom iš motutės; mama, Uršulė Dovydienė-Jugulytė, iš to pačio Biriečių kaimo, buvo gera dainininkė, pirmutinė kaimo giedotoja. Atsimenu, kad su ja dainuodavom „Motinyte mieloji, auginai ir nešiojai“, „Nedėlios rytelį žiūriu pro langelį“. Dainų mokytis nereikėjo: išgirdom kur jauną ar vyresnį dainuojant, namie pamėginam (pabandom), ir jau visas pulkas dainuojam. Daug, gal bent 200 dainų mokėjau.

ATSAKYMAS (Mikas Matkevičius, Pamerkių k., Varėnos raj., 1983)

Aštuonis brolius turėjau ir dvi seseris. Du broliai mirė maži, vienas – šešiolikos metų. Užaugo Marė, Marcelė, Adomas, Juozas, Robertas, Petras ir Andrius.
Dainuot pradėjau gal kokių septynerių ar aštuonerių metų. Daugiausia dainų – iš mamos. O jau paskui – kur tik užgirdau dainą, tai jau ir mano buvo. Ilgai mokytis nereikdavo. Rašyt menkai moku, neužsirašinėdavau. Kur eini – ten dainuoji, greit išmoksti, ir popieriaus jau nereikia.
Motina buvo gera dainininkė, tėvas irgi galėjo dainuot. Mama verpia kuodelį – ir vis dainuoja. Broliai beveik visi balsingi buvo (gerai dainavo). Kai sudainuojam langą atsidarę – mama, būdavo, verkia. Iš seserų geriau dainavo Marcelė – ilgiau mergavo (buvo dar neištekėjusi), daugiau išmoko.
Jau sakiau, kokia graži man atrodė pirma daina „Aš šią nakcį“.

ATSAKYMAS (Magdalena Ratkevičienė-Badaraitė, Krokšlio k., Varėnos raj., 1983)

Kaip dainuoji, man jokios mintys galvon neina: aš dainuoju, linksminu pati save. Dainuoju, dainuoju, ir viskas. Motulė mokino: „Nesiimk širdin liūdesio, ale imkis su dainom – daina pramuša (nugali) visa.“ Aš tep (taip) ir dariau.

ATSAKYMAS (Konstancija Jugulienė-Dovydaitė, Kupiškis, 1986)

Dainuoti buvo įprasta. Navatna (keista) būtų nedainuoti. Dainavo piemenys, dainavo pusmergės ir pusberniai, bernai ir mergos, ir vyresni žmonės. Suėjo du trys jauni žmonės, ir jau dainuoja. O dabar tyli, murkso (būna nieko neveikdami) arba kalba ir kalba kaip seniai.

ATSAKYMAS (Ona Slavinskienė-Burokaitė, Kupiškis, 1986)

Gal būčiau iš galvos išėjus (išprotėjusi) be dainų. Visas ramumas, nusiraminimas sunkiose valandose buvo dainos. Aš pati netikiu, kad moku šitiek dainų, pasakų. Kas dabar atsitiko, kad niekas iš jaunų nebedainuoja, vis dar negaliu suprasti.

ATSAKYMAS (Marcelė Paulauskienė-Pigagaitė, Žiūrų k., Varėnos raj., 1983)

Liūdna būtų gyventi be dainų. Savo gyvenimo be jų neįsivaizduoju. Kai dainuoju, tai gyvenu.

ATSAKYMAS (Magdalena Ratkevičienė-Badaraitė, Krokšlio k., Varėnos raj., 1983)

Kaip dainuoji, man jokios mintys galvon neina: aš dainuoju, linksminu pati save. Dainuoju, dainuoju, ir viskas. Motulė mokino: „Nesiimk širdin liūdesio, ale imkis su dainom – daina pramuša (nugali) visa.“ Aš tep (taip) ir dariau.

ATSAKYMAS (Konstancija Jugulienė-Dovydaitė, Kupiškis, 1986)

Dainuoti buvo įprasta. Navatna (keista) būtų nedainuoti. Dainavo piemenys, dainavo pusmergės ir pusberniai, bernai ir mergos, ir vyresni žmonės. Suėjo du trys jauni žmonės, ir jau dainuoja. O dabar tyli, murkso (būna nieko neveikdami) arba kalba ir kalba kaip seniai.

ATSAKYMAS (Ona Slavinskienė-Burokaitė, Kupiškis, 1986)

Gal būčiau iš galvos išėjus (išprotėjusi) be dainų. Visas ramumas, nusiraminimas sunkiose valandose buvo dainos. Aš pati netikiu, kad moku šitiek dainų, pasakų. Kas dabar atsitiko, kad niekas iš jaunų nebedainuoja, vis dar negaliu suprasti.

ATSAKYMAS (Marcelė Paulauskienė-Pigagaitė, Žiūrų k., Varėnos raj., 1983)

Liūdna būtų gyventi be dainų. Savo gyvenimo be jų neįsivaizduoju. Kai dainuoju, tai gyvenu.