Ištraukos

<…> Gestų kalbą išmokau tik būdama septynerių metų. Iki tol aš buvau kaip laukinė. Kaip aš galėjau ką nors suprasti? Kaip aš galėjau kreiptis į kitus? Kaip aš galėjau ko nors paklausti? Aš tik darydavau grimasas (veido išraiškas).

<…> Ir aš tampiau motiną už suknelės rankovės, aš jai rodžiau daiktus, daug daiktų, ji suprasdavo, ji atsakinėdavo.<…>

Pirmasis žodis, kurį išmokau tarti, buvo „vanduo“. Aš mėgdžiojau tai, ką darė motinos lūpos. Iki septynerių metų mano galvoje dar nebuvo nei žodžių, nei sakinių. Vien tik vaizdiniai.

„Uku“ – tai vaikystės žodis, gimęs tada, kai man buvo iš tikrųjų sunku. Kartą – aš jau buvau paaugusi – mes su tėvu pasilikome vienu du. Jis virė mėsą. Jis norėjo sužinoti, ar aš ją mėgstu minkštesnę, ar kietesnę… Jis bando man paaiškinti skirtumą tarp kieto ir minkšto virimo. Jis aiškina labai ilgai, kol galų gale supyksta ir išverda mėsą sau ir man vienodai.

Kitą kartą tėvas žiūri televizorių. Vieno veikėjo pavardė Laborie – tokia kaip mūsų, tik baigiasi „e“. Jis stveria popierių ir pieštuką ir pradeda man aiškinti skirtumo tarp mūsų pavardžių galūnių reikšmę. Man tai visiškai nesuprantama ir aš visą laiką kartoju: „Tai uku, tai uku.“ Jis nesupranta, ką aš sakau, ir mes abu išsikankinę laukiame, kol sugrįš motina. Kai jis paklausia, ką aš sakau, motina ima juoktis: „Tai sunku!“

Kai jis (tėvas) sužinojo, kad aš kurčia, jam tuoj pat parūpo, kaip aš klausysiuosi muzikos. Ar norėdamas man perduoti savo pomėgį, ar atsisakydamas susitaikyti su mano kurtumu, jis vesdavosi mane į koncertus. Tai buvo nuostabu. Taip, tai buvo nuostabu, kad jis neatskyrė manęs nuo muzikos. Aš buvau laiminga galėdama būti su juo kartu. Aš manau, kad net jausdavau muziką, ne ausimis, žinoma, – visu kūnu.

Kartą vakare mano dėdė Fifu, muzikantas, grojo gitara. Šis vaizdas labai ryškus mano atmintyje. Visa šeima klausosi. Jis nori, kad ir aš prisidėčiau prie jo. Jis prašo mane įsikąsti gitaros postygį. Aš įsikandu, ir jis groja. Aš taip sėdžiu ilgai ilgai. Jaučiu visu kūnu, kaip skamba aukštos ir žemos gaidos. Muzika įeina į mane, ji įsikuria manyje, gitaros garsus jaučiu savo viduje. Mama žiūri į mane suglumusi. Ji bando daryti kaip aš, bet nieko neišeina – sako, kad nuo to jai plyšta galva. Dėdės gitaroje taip ir liko mano dantų pėdsakai.

Man pasisekė, kad vaikystėje turėjau muziką. Dauguma kurčių vaikų tėvų mano, kad muzika jiems nieko nereiškia. Ir dauguma kurčių vaikų nevertina muzikos. Aš ja žaviuosi. Aš jaučiu vibraciją. Man patinka koncerto vaizdas. Šviesos efektai, aplinka, publika salėje – tai taip pat vibracijos. Aš jaučiu jų tarpusavio ryšį. Bosai. Aš jaučiu pėdomis, visu kūnu, atsigulusi ant žemės. Aš įsivaizduoju garsus, visada juos įsivaizduoju. Basomis kojomis jausdama grindų vibraciją, matau muzikos spalvas. Aš nepagaunu smuiko garsų, jų nejaučiu nė pėdomis. Smuiko garsas skrenda ore, nesugaunamas aštrus kaip paukščio skrydis, kaip paukščio giesmė. Tai – dangaus erdvės, ne žemės muzika. Aš labai mėgstu afrikiečių muziką. Jų būgnai – tikra žemės muzika. Aš ją galiu justi pėdomis, galva, visu kūnu.

Šokis visada mano kūne. Paauglystėje su kurčiais savo draugais naktimis eidavau į diskoteką. Tai vienintelė vieta, kur muzika groja visu garsu, niekam netrukdydama. Aš šokdavau visą naktį, kūnu prisiglaudusi prie garso kolonėlių, linguodama pagal muzikos ritmą. Girdintieji stebėjosi manimi. Jie tikriausiai manė, kad aš pamišusi.

Buvau septynerių metų ir vis dar lankiau darželį. Iš štai mano egzistavimas (buvimas) tylos pasaulyje staiga sugriuvo. Mano tėvas kai ką išgirdo per radiją. Tą dieną laidoje apie prancūzų kultūrą, kaip man sakė tėtis, jis išgirdo apie kurčiąjį, kuris kalbėjo! Šis žmogus – artistas ir režisierius Alfredas Korado. Jis kalba gestų kalba. Jo kalbą balsu į prancūzų kalbą vertė amerikietis vertėjas. Paaiškėjo, kad Alfredas Korado dirba Amerikoje. Vašingtone yra ir kurčiųjų Galaudeto universitetas, kurį jis yra baigęs.

Mano tėvas patyrė šoką (labai nusebo). Kurčiasis pajėgus (gali) studijuoti tuo metu, kai Prancūzijoje kurtieji vos baigia vidurinę mokyklą! Jis (tėvas) buvo pamišęs iš džiaugsmo ir pasipiktinimo. Įsiutęs jis buvo dėl to, kad niekas jo neinformavo, jog egzistuoja gestų kalba. Apie tai jis išgirdo pirmą kartą ir, kas keisčiausia, iš kurčiojo! O džiaugėsi todėl, kad Vensene, prie pat Paryžiaus, galbūt yra išeitis ir man! Jis nori mane ten nuvežti ir pasiryžęs kuo greičiau veikti.

Rytojaus dieną jis (tėvas) nuvežė mane į Venseno pilį. Mes lipame laiptais į bokštą. Įeiname į didelį kambarį. Aš matau, kaip Alfredas ir Bilas tarp savęs kalbasi gestais. Matau, kad tėvas supranta, ką sako Bilas, nes jis kalba. Žiūriu į tuos vyrus išsižiojusi. Žiūriu į rankas, į judančius pirštus ir kūnus, į jų veidų išraiškas. Tai gražu, stebėtina. Kuris iš jų kurčias? Alfredas Korado – gražus itališkų bruožų žmogus, aukštas, lieknas, juodaplaukis. Veidas kiek griežtokas, jis su ūsais. Bilas – ilgokų, šiurkščių plaukų, mėlynų akių, raudonskruostis simpatiškas storulis. Jie atrodo vieno amžiaus su mano tėvu.

Mus taip pat sutinka ir Žanas Gremionas, kurčiųjų kultūros centro direktorius ir įkūrėjas.

Kad aš pasaulyje ne viena, suvokiau iš karto. Nuostabus pabudimas. Aš, galvojusi esanti vienintelė tokia, turinti maža numirti, kaip įsivaizduoja dauguma kurčių vaikų, supratau turinti ateitį, nes Alfredas Korado buvo suaugęs kurčiasis!

<…> Po savaitės tėvas vėl nuvežė mane į Venseną. Ten veikė Tėvų ir vaikų bendravimo mokyklėlė. Susirinko daug tėvų. Alfredas, susodinęs vaikus aplink save ratu, pradeda darbą. Jis rodo gestus, kuriuos mokosi ir tėvai. Prisimenu paprastus gestus: „namas“, „valgyti“, „gerti“, „miegoti“, „stalas“.

Po truputį mano mintys susitvarkė, ir aš pradėjau nuosekliai mąstyti ir konstruktyviai (aiškiai, planingai) bendrauti. Ypač su savo tėvu.

Paskui Vensene apsilankė ir mano motina. Motinai tai buvo šokas. Kurčiųjų susitikimo vieta. Kurčiųjų mokymo, kūrybos vieta. Tėvų, prislėgtų tų pačių sunkumų, susitikimo vieta su kurtumo specialistais, kurie gali padėti. Jie gali išmokyti kalbos. Gestų kalbos, tikros kalbos.

Prisimindama pirmąjį apsilankymą Vensene, mama pasakė: „Aš labai bijojau. Realybė buvo baisi. Tai kaip antroji diagnozė. Visi tie žmonės buvo malonūs, bet visų pasakojimai apie savo kančias dėl vaikų, dėl jų izoliacijos (atskirtumo), kurią visi išgyveno, buvo skaudūs. Jų sunkumai, jų blaškymasis. Man taip pat buvo bloga. Buvau suklaidinta. Mane apgaudinėjo, kai sakė: „Su aparatėliu ir lavinama, ji kalbės…“

Mano tėvas pasakė: „Tai dar gerai, kad tuo metu aš neišgirdau to, ką taip norėjau išgirsti: vieną dieną ji pradės GIRDĖTI.“

Vensenas – tai visai kitas pasaulis, tai realus kurčiųjų pasaulis, be nereikalingo nuolankumo, bet suteikiantis viltį. Žinoma, kurčiasis gali išmokti geriau ar blogiau tarti žodžius, bet tai daugumai iš mūsų, absoliučiai kurčių, visada bus nepakankama bendravimo priemonė.

Pirmasis didysis laimėjimas septintais gyvenimo metais buvo savojo AŠ suvokimas.

Manau, kad girdintys suaugusieji, nesupažindinę savo kurčių vaikų su gestų kalba, niekada nesupras, kas dedasi kurčio vaiko galvoje. Čia ir vienišumas, ir priešiškumas, ir bendravimo alkis, o kartais netgi pyktis. Vienatvė šeimoje, namuose, kur visi kalba ir niekam jūs nerūpite. Kur visą laiką reikia klausti, tampyti už rankos ar drabužio, kad nors truputį, tik truputėlį sužinotumėt, kas vyksta aplinkui. Kitaip gyvenimas atrodo kaip nebylus filmas be titrų.

Aš dar buvau laiminga turėdama tokius tėvus. Tėvą, kuris kartu su manimi lankė Venseną ir mokėsi mano kalbos. Motiną, kuri ėjo tuo pačiu keliu. Ji nesupratusi nekerta man per rankas, kai aš jomis sakau: „Mama, aš tave myliu.“

Deja, daugumos mano klasės vaikų tėvai pripažįsta tik garsinio mokymo metodą. Jie nelankys Venseno gestų kalbos pamokų. Jie metų metus bandys priversti vaikų balso stygas atkartoti garsus, kurių prasmės šie nesuvoks.

Aš buvau dar tik pradėjusi mokytis gestų kalbos, kai mes, palikę Mari Prancūzijoje, išvykome į Vašingtoną, į nuostabųjį „kurčiųjų miestą“.

Prisiminus man truputį gėda: tėvai turėjo ją (Mari) palikti ir visą mėnesį paskirti man vienai. Jie nusprendė palikti Mari seneliams. Tėvai dėl to, kad aš galėčiau išvykti mokytis gestų kalbos, net paliko kūdikį.

Vašingtonas – tai pirmiausia lėktuvas. Pirmą kartą aš skrendu lėktuvu ir nežinau, kur skrendu. Žinau, kad į užsienį, bet kur? Kas galėjo man paaiškinti, kas yra Vašingtonas? Iki pat išvykimo – niekas. Tai aš supratau tik vėliau, nuvykusi.

Šią kelionę organizavo Bilas Mundis, Alfredo Korado vertėjas, su grupe iš Venseno. Kelionės tikslas buvo susipažinti su Amerikos kurčiųjų gyvenimu, jų Galaudeto universitetu, sužinoti, kaip jie verčiasi.

<…> Mes atvykstame į didelį pastatą, kur mano tėvai išsinuomoja kambarį. Gatvėje aš žvalgausi nustebusi, net ne nustebusi, o apstulbusi. Staiga suprantu: aš esu kurčiųjų mieste. Aplinkui daug žmonių, ir visi jie kalbasi gestais: ant šaligatvių, parduotuvėse, Galaudeto universiteto teritorijoje. Kurtieji visur. Pardavėjas parduotuvėje gestikuliuoja su pirkėja, žmonės gestais sveikinasi, gestikuliuodami ginčijasi. Aš iš tikrųjų esu kurčiųjų mieste. Aš įsivaizduoju, kad Vašingtone gyvena vien kurtieji. Jaučiuosi kaip kitoje planetoje, kur visi žmonės tokie kaip aš: „Žiūrėkite, mama, tėti, kalbantys kurtieji!“

Štai du, trys, keturi, besikalbantys tarpusavyje, štai penki, šeši… negaliu patikėti savo akimis! Aš žiūriu į juos išsižiojusi iš netikėtumo, suglumusi, nustebusi. Būriai kurčiųjų, besikalbančių vienu metu, – tai vaizdas, kokio man dar niekada neteko matyti.

Universitetas rengia kurčiuosius medikus, kurčiuosius advokatus, kurčiuosius psichologijos dėstytojus… Visi jie studijuoja aukštąjį mokslą: man jie atrodo kaip genijai (ypač gabūs), kaip dievai! Nieko panašaus Prancūzijoje nėra.

<…> Įspūdingas ir jaudinantis susitikimas su kurčia ir akla moterimi. Kaip su ja bendrauti? Man liepia jai ant delno parašyti savo vardą. Ji nusišypso ir pakartoja savo vardą mano delne. Aš susižavėjusi šia moterimi. Ji nuostabi. Aš maniau, kad aklieji visuomet užmerktomis akimis; iš tikrųjų jos žvilgsnis, atrodo, „žiūri“ tiesiai į mane, lyg ji matytų. Aš jos klausiu, kaip ji susikalba, kai negali parašyti delne. Ji man paaiškina gestais: „Kai tu kalbi gestais, aš liečiu tavo rankas, seku kiekvieną gestą ir taip tave suprantu.“

Atradusi savo kalbą, aš gavau didžiulį raktą nuo milžiniškų durų, skyrusių mane nuo pasaulio. Aš galiu suprasti kurčiųjų pasaulį, taip pat ir girdinčiųjų. Suprantu, kad pasaulis nesibaigia mano tėvais. Aš jau ne ta buvusi naivuolė. Dabar aš galiu eiti į priekį. Galiu konstruktyviai mąstyti. Noriu išsikalbėti, išsipasakoti, viską suprasti. Aš tampu plepute. Tikriausiai įkyriu visiems visą laiką klausinėdama: „Ką tu pasakei?“

<…> Ir kai aš, žengdama į šeštą klasę, įvedžiau tvarką savo mintyse, kategoriškai (griežtai) atmečiau man priskiriamą invalido (neįgalaus žmogaus) etiketę. Aš nesu invalidė, aš esu kurčioji. Aš turiu kalbą, ja kalba mano draugai, ja kalba mano tėvai.

Aš pradėjau svajoti, kuo tapsiu. Kokią specialybę pasirinksiu, kaip gyvensiu, su kuo? Šie klausimai man kilo grįžus iš Vašingtono. Aš taip išaugau savo akyse, taip praturtėjau – ir tiek visko dar bus…

Būdama trylikos metų, aš esu nusiteikusi prieš viską. Man reikia savo pasaulio, savo kalbos ir kad niekas nesikištų į mano gyvenimą. <…> Aš leidžiu laiką plevėsuodama plaukais, purtydama juosmenį siekiančias garbanas – taip darančias matau televizijos žvaigždes. Atsainia (nerūpestinga) veido išraiška tingiai žiaumoju kramtomąją gumą. <…> Keičiasi mano figūra, aš jaučiu, kaip moteriškėju. Jaučiu malonumą koketuoti (stengtis patikti). Domiuosi vyrais. Anksčiau vyras buvo tik mano tėvas. Dabar aš suprantu, kad tarp žmonių gali būti ir kitokie santykiai. Seksualūs.

<…> Aš myliu savo tėvus, myliu šeimą, bet man reikia kitokios meilės. Aš jau nebenoriu pripažinti tėvų autoriteto (tėvų svarbumo).

<…> Mano tėvai sunerimę. Ir dėl mano maišto (priešinimosi viskam), ir dėl to, kad aš kurčia. Ypač neramu motinai. Ji jaučia, kad aš tolstu, kad aš jau nebepriklausau girdinčiųjų pasauliui, kad mane pasiglemžia (įtraukia, labai domina) kurtieji, ir ji negali manęs kontroliuoti (tikrinti, prižiūrėti). Taigi aš nesu saugi.

Santykiai su tėvu irgi pasidarė sudėtingi. Mes nebebendraujame. Abu turime savų problemų. Tarp mūsų vyksta klasikinė tėvo ir dukters, suaugusiojo ir paauglės kova.

<…> Aš myliu kurčiąjį, leidžiu laiką su kurčiaisiais. Mano tėvai lieka nuošalyje (toliau nuo manęs).

Tėvai man dabar daug ką leidžia. Deja, aš darau dar daugiau. Jie, pavyzdžiui, nežino, vėliau sužinos iš gandų, kad „priklausau savo gaujai“ Operos metro stotyje. Tai dabartinė kurčiųjų sambūrio vieta, kur apie viską kalbama, pasakojama, organizuojama. Girdintis jaunimas renkasi kitur: priemiesčiuose, dykvietėse (tuščiose, negyvenamose erdvėse), daugiaaukščių kiemuose.

Kai kurčiasis pirmą kartą ką nors pasakoja kurčiajam, tai visada būna istorija apie kurčiuosius, apie savo gyvenimą. Atrodo, kad jie jau seniai pažįstami. Pokalbis gimsta staiga, lengvai ir atvirai. Nieko panašaus nedaro girdintieji. Jie neatvirauja vienas kitam nuo pirmo susitikimo. Jie susipažįsta pamažu, atsargiai, tam reikia daug laiko ir daug žodžių. Jie pasveria savo mintis, jas išreiškia visai ne taip kaip aš, kaip mes.

<…> Kiekvienas (kurčiasis) turi ne tik savo kalbėjimo manierą, bet ir balsą. Kai kurie mėgsta smulkmeniškai viską išsiaiškinti, kiti pasakoja labai glaustai (trumpai, aiškiai). Kai kurie kalba gatvės žargonu (iškraipyta, kitokia kalba), kiti klasikine (visiems žinoma, įprasta) kalba. Bet susipažinti kurtiesiems užtenka kelių sekundžių.

Mes suprantame vienas kitą iš karto: „Tu kurčias? Aš esu kurčias.“ Ir prasideda. Vienybę pajuntame iškart, kaip vienos šalies turistai užsienyje. Pokalbis visada pradedamas panašiai: „Ką tu dirbi? Kas tau patinka? Ką veiki laisvalaikiu? Kokios nuomonės apie tą ar aną? Kur eisi šį vakarą?..“

<…> Mes visą dieną esame mokykloje. Kai iš jos išeiname, jaučiame didelį norą vėl susiburti. Pabūti kartu, pasikalbėti. Per dieną gaišus laiką su girdinčiaisiais, mums norisi pabendrauti savo kalba. Būti kartu mums labai svarbu. Ir, būdami kartu, mes krečiame kvailystes.

<…> Kai mes, užšokę ant metro vagono galo, švilpdavome kaip vėjas iš stoties į stotį, galėjome užsimušti. Teatleidžia man tėvai: aš taip dariau, jie to nežinojo. Laimei, likau gyva. Tai buvo mano gyvenimo mokslai. Aš elgiausi rizikingai tol, kol kas nors ar koks nors įvykis, mano laimei, tai sukliudydavo.

Kartą, po vienos šventės „SOS rasizmui“, kurioje aš visuomet dalyvaudavau su kurčiaisiais ir girdinčiais draugais, prisišokę ir prisiplepėję pirmą valandą nakties važiavome metro namo. Vagonai buvo perpildyti, jaunuoliai prisispaudę vieni prie kitų. Kažkoks juodaodis milžinas, kuris netilpo į vagoną, pamojo man ir juokaudamas pasiūlė lipti tarp vagonų ir važiuoti įsikibus į išorinę durų rankeną. Mane ši idėja sužavi. Nenorėdama grūstis su kitais, aš paseku jo pavyzdžiu. Man labai baisu, bet kartu ir jaudina. Stotys lekia viena paskui kitą, kiekvienoje aš pagalvoju, kad man neužteks drąsos nuvažiuot iki kitos. Bet aš laikausi šauniai. Jaučiuosi išdidi, didžiuojuosi savo drąsa ir didvyriškai išsilaikau iki paskutinės stoties. Jokio atsakomybės jausmo.

Aš niekada tuo nesigyriau. Prisiminusi tai, aš dabar šiurpstu iš baimės. Gal Obero traukiniai tai dar prisimena.

Man penkiolika ar šešiolika metų, aš labai noriu gražių džinsų. Visos mano metų paauglės nori rengtis ypatingai. Ideali apranga – džinsai. Ne kokie nors pirkti pigioj parduotuvėlėj už grašius (pirkti pigiai), ne. Tikri, firminiai. Tokie, kurie kainuoja ne mažiau nei keturis šimtus frankų.

Bet mano tėvai nėra labai turtingi. Aš jiems ir taip brangiai kainuoju: tekstofonas, kursai ir visa kita. Kartais aš netgi nereikalauju kišenpinigių (pinigų smulkioms išlaidoms). Ir mano išdidumas priverčia padaryti kvailystę. Šį kartą neturiu jokio pasiteisinimo, aš tikrai nusikaltau. Mes nusikaltome.

Mes su drauge nusprendėme nueiti į prabangią parduotuvę ir nukniaukti (pavogti) sau džinsus. „Lewi Strauss“. Brangius.

Štai mes skyriuje, ieškome modelio, dydžio. Matavimosi kabinoje mums pavyksta nuo jų nulupti signalinius magnetus, ir mes abi, paslėpusios džinsus krepšyje, išeinam pro duris. Eskalatorius. Pereiname holą ir einame prie išėjimo, durys jau visai arti, mes jau džiaugiamės kaip pamišusios.

Staiga pasijuntu sučiupta už pakarpos (sprando), moteris man užlaužia rankas ir veda atgal į parduotuvę. Mano draugė spėja man pasakyti: „Nekalbėk. Neištark nė garso.“ Aš taip ir darau. Jokio garso.

Štai mes nuovadoje. Moteris iškrauna mūsų krepšį. Mes stebime ir vis dar tylime. Ji manęs prašo dokumentų, aš apsimetu, kad nesuprantu.

Ji bando paaiškinti, rodo į popierius. Ji supranta, kad mes kurčios, juk matė, kaip mes kalbėjomės gestais. Bet mes nemanome pradėti pokalbio, tai vienintelis mūsų šansas išsisukti. Jie varto mūsų sąsiuvinius norėdami sužinoti mūsų pavardes. Nepavyks, aš niekada nerašau pavardės ant sąsiuvinių. Deja, mano draugė užsirašiusi. Jie išsiaiškina jos pavardę, bet nieko daugiau.

Paskui krata. Policijos agentė elgiasi su mumis šiurkščiai. Konfliktas auga. Aš pradedu klykti, rodau, kad blogai kalbu. Aš galėčiau ką nors paaiškinti, bet ne, aš kažką be sąryšio klykiu jai į veidą. Ji mane įsiutino – ko ji rausiasi nešvariomis savo rankomis po mano daiktus. Nustebinta policininkė bando mane raminti.

Paskui mumis užsiima vyriškis. Jis atsisėda ir pradeda: „Tai, ką tu padarei, labai negerai. Jei nesiliausi vogti, atsidursi kalėjime.“
Aš linkteliu galva „taip“. Taip, kaip maža mergaitė.
„Na, tai marš iš čia! Dinkit!“
Iš karto nepatikiu. Šmėkšteli mintis: „Negali būti, tai spąstai, jie kažką sugalvojo.“ Bet žmogus dar kartą pakartoja gestu: „Nešdinkitės!“
Gatvėje mes šokame iš džiaugsmo. Mes nervingai kvatojame ir verkiame vienu metu. Mes vis kalbame apie tai: apie savo gudrumą, baimę, bėgimą, apie mano klyksmą ir pagaliau laisvę!
Parėjusi namo, aš suprantu. Tai baigta.

Aš niekada daugiau nebevogiau. Jei ta moteris nebūtų manęs sugavusi, gal iš išdykumo būčiau tai tęsusi ir toliau, bet būti sugautai, baimė, gėda, kad sužinos tėvai, privertė prabusti mano sąžinę. Aš pajutau kaltę ir atsakomybę. Truputį kaltės ir truputį atsakomybės.

<…> Aš buvau nedora. Aš buvau šiurkšti, kovinga, maištinga. Man reikėjo savo kailiu daug ką išbandyti, kad galėčiau pati nuspręsti, kaip elgtis.

Vakar, kaip visada, tėvas man pasakė: „Būk atsargi. Grįžk nevėlai. Tau reikia išsimiegoti.“ Ir t. t. Aš tylomis mąstau: „Nusibodo…“

Ir šią naktį kai kas atsitiko. Man sunku tai prisiminti. Buvau girta, viskas sukosi aplink mane, aš net nežinojau, kur esu. Šį kartą tikrai nuėjau per toli.

Pabudau bjauriai nusiteikusi. Paskutiniuoju laiku aš dažnai jaučiuosi bjauriai. Kai pasižiūriu į veidrodį, matau apsiblaususias akis, papilkėjusį veidą, nešvarius plaukus. Aš galvoju: „Kas šita mazgotė? Vargšele, liaukis gėrusi, tau niekas nerūpi, tu linksminiesi ir girtuokliauji, pasižiūrėk, kuo tu tapai!“ <…> Galvoje chaosas (netvarka, sumaištis). Rytoj vėl viskas prasideda iš naujo.

<…> Vieną naktį aš tiesiog įgriuvau į koridorių, pažadinau tėvą ir pamotę. Jie turėjo mane nešte nunešti iki lovos. Man buvo taip bloga, kaip dar niekada nėra buvę.

Tėvas atsisėdo ant lovos krašto šalia manęs ryto šviesoje. Jo veidas buvo toks, kad aš išsigandau. Man buvo baisiai gėda, kad jis mato visišką mano smukimą. Aš jam pasakiau:
– Vakar aš gėriau.
– Aš žinau. Nereikia aiškinti. Aš suprantu.
Jis buvo sunerimęs.
– Alkoholis mums padeda linksmintis, išgėrus daug smagiau šokti. Mes visi geriame.
Aš aiškinu tėvui, kad tai nieko rimto.
– Tai pavojinga. Labai pavojinga. Blogai veikia protą. Ar tu supranti, kad tai žudo nervų ląsteles? Pažiūrėk man į akis, Emanuele. Kodėl tu taip darai? Aš nesuprantu.

<…> Kurtieji visiškai tokie patys, jų tokios pačios dvasinės ligos, niekuo nesisriančios nuo girdinčiųjų ligų. Bet vis dėlto jis (tėvas) išgąsdintas mano elgesio, bijo, kad tai nebūtų susiję su mano kurtumu. Gal dėl to, kad negaliu prisitaikyti prie gyvenimo, aš griebiuosi alkoholio ir kvailioju. Ne, tėti. Tai visai ne taip. Aš ne vienintelė tokia. Paauglystė kai kuriems yra labai sunkus metas, kurti jie ar ne.

Man labai bloga savo kailyje. Iš tikrųjų bloga. Ir fiziškai (kūne), ir morališkai (viduje). Fiziškai jaučiuosi kaip skuduras, visa nusėta mėlynių, nes dažnai girta griuvinėju. Morališkai jaučiuosi esanti absoliutus nulis. Aš pereikvojau savo jėgas. Tai akivaizdu. Aš norėjau atsiriboti nuo realybės ir man pavyko. Rezultatas – nuo šešiolikos iki septyniolikos metų aš nieko neišmokau.

Ta paskutinė beprotiška naktis buvo kaip praregėjimas. Staiga aš sakau sau: „Gana. Bjauru, bjauru. Daugiau taip nebegaliu. Visas mano laikas dingsta tuščiai beplepant ir besiginčijant.“ Iš tikrųjų visada tas pats, nieko naujo, niekas nevyksta. Mes lankomės tose pačiose vietose, visada tie patys, tos pačios galvos, tos pačios kalbos. Kokia iš to nauda? Girti, svyruojantys paukščiai, kur jūs nuskrisite?

(Sako sau.) Žuvėdra, tavo galvelė tikrai tuščia. Turi rasti džiaugsmą ne tik švęsdama. Tu gali būti nepriklausoma, rasti užsiėmimą, dirbti ir užsidirbti pinigų. Artinasi atostogos, pirmą kartą tu atostogausi viena. Atsistok ant savo kojų!

Džinsai

Džinsų istoriją pradėjo aukso ieškotojai ir kalnakasiai. Šiandien juos mūvi milijonieriai. Beje, džinsų istorijoje galbūt esama ir lietuviškų ženklų.
1853 m. iš Bavarijos į JAV atvyko žydas Levis Strausas. Jis San Fransiske įkūrė pirmąją pasaulyje kelnių aukso ieškotojams siuvimo įmonę. Tuometinių džinsų medžiaga buvo visiškai kitokia – tvirtas rudos spalvos brezentinis audinys, skirtas palapinėms gaminti. Šis audinys buvo gabenamas iš Italijos, Genujos. Ant audinio siuntos dėžių buvo „Genes“ atspaudai, kuriuos amerikiečiai perskaitė „džins“. Taigi taip kilo pavadinimas džinsai.
Kai L. Strausas pabaigė palapinėms skirtą audinį, aukso ieškotojų kelnes pradėjo siūti iš naujo storo audinio, vežamo iš Prancūzijos. 1873 m. į džinsus buvo įsegtos pirmosios kniedės (metalinės vinelės). Su jomis melsvos storos medvilnės kelnės tapo tuo, ką dabar vadiname klasikiniais džinsais. Džinsų kniedes sugalvojo siuvėjas, atvykęs, kaip buvo pasakojama, iš Lietuvos ar Latvijos.
Kodėl klasikiniai džinsai mėlyni? Džinsų audiniui dažyti buvo naudojami indigo (mėlyni) dažai, kurie tuo metu buvo vieni pigiausių.
Pradžioje džinsus mūvėjo aukso ieškotojai, angliakasiai, kaubojai ir hipiai. Vėliau pradėjo mūvėti ir turtingi amerikiečiai vyrai. Dar vėliau džinsus pamėgo ir amerikietės moterys. Po Antrojo pasaulinio karo firminis ženklas „Lewis“ paplito visame pasaulyje. Iš pražių džinsai vertinti dėl pigumo ir patvarumo, o dabar jie užima svarbią vietą šiuolaikinės mados pasaulyje.

Džinsų pirkėjo atmintinė

• Džinsai šiek tiek išsitampo, todėl jei naujieji braška per siūles – nieko baisaus.
• Jie turi atitikti tavo stilių, spalviškai derėti su dauguma dažniausiai dėvimų drabužių arba tapti išskirtiniu aprangos akcentu (pvz., ryškiai rožiniai).
• Neverta įsigyti per įmantrių (keistų) – kai pažiūrėjęs į juos sunkiai sugalvoji progą, kuria galėsi juos mūvėti.
• Neverta pirkti niekuo nesiskiriančių nuo tavo jau turimų.
• Neverta pirkti tų, prie kurių nelinksta širdis, nors juos susiriesdama giria pardavėja konsultantė.
• Džinsai – ne perlų vėrinys, perduodamas iš kartos į kartą, todėl už juos neverta kloti protu nesuvokiamos sumos.