Jis ilgai ilgai tekėjo po žeme. Kažkur aukštai, viršum jo, siūbavo eglynai ir lengvai dundėjo briedžių kanopos. Paskui eglės retėjo, dažniau atbėgdavo berželiai ir gluosniai. Tyliomis vasarvidžio naktimis šaltinėlis girdėjo, kaip krūpčioja beržų ir drebulių lapai ir gieda lakštingala.

Vieną kartą visų aukščiausia eglė pamojo jam savo plačiom susirangiusiom šaknim ir tarė:

– Eikš arčiau.

Šaltinėlis čiurlendamas pribėgo ir apkabino jos senas, geras šaknis. Eglė jam tarė:

– Tu jau didelis, gali gyventi tenai, viršuje, kur vėjas, saulė ir paukščiai. Tik viena atsimink, – tu turi bėgti į jūrą...

Šaltinėlis dar norėjo paklausti, kas ta jūra ir kur jos ieškoti, bet nespėjo – jis jau ištruško ir žemės.

– Labas rytas! – pasveikino šaltinėlis sukumpusį gluosnį. Jis dairėsi aplinkui nustebęs ir smalsus ir visko ėmė klausinėti:

– Pasakykit, kas čia toks žalias aplink mane?

– Tai žolė, – paaiškino senas, išmintingas gluosnis. – Pirmoji pavasario žolė.

– O iš kur ta raudona ugnis virš manęs dega?

– Tai saulė, kvailiuk, – nusišypsojo medis. – Ji rytais pateka iš laukų, o vakarais nusiliedžia į girią.

– O kur tu vakare nusileisi? – sunerimo šaltinėlis. – Ar paskui iš ryto ateisi vėl?

– Aš niekur neišeisiu, – tyliai tarė gluosnis. – Aš čia stoviu šimtą metų. Dieną ir naktį. Žiemą ir vasarą. Sausramečiu aš įprantu prie troškulio, o viduržiemio speigas manęs jau nabaugina. Vis kiti paukščiai kraunasi lizdus tarp mano šakų, vis kitos stirnos šokinėja mano pavėsy. O aš tebestoviu.

Suvirpėjo suskambėjo šaltinėlis, skaidrus kaip ašara.

– O aš negaliu stovėti. Man reikia bėgti vis tolyn ir tolyn.

– Kur?

– Į jūrą.

– O kur ta jūra? – paklausė gluosnis. – Tiek metų čia stoviu, bet jos nesu matęs.

– Aš nežinau, kur ji, – atsakė šaltinėlis.

– O kaip ji atrodo?

– Nežinau, – šaltinėlis visai nusiminė.

– Tai kaip tu ją surasi, jei nežinai, kaip atrodo ir kur yra?

– Nežinau... Bet aš jos ieškosiu...

Gluosniui pagailo mažo nuliūdusio šaltinėlio.

– Paklauskim avyčių, gal jos žino, kas ta tavo jūra.

– Avytės, avytės, – meiliai prašė šaltinėlis, – kas yra jūra?

Avytės atsigėrė ir, žvalgydamosi viena į kitą, atsakė:

– Čia yra pieva, ten giria, o jūros mes niekad nematėm.

Gluosnis patarė:

– Gal paklauskim paukščių?

Skrido gulbės, plačiai mosuodamos savo baltais sparnais, ir viena tarė šaltinėliui:

– Jūra – tai damngus, nusileidęs ant žemės.

O kregždutė, pralėkusi pro šalį, sukrykštė:

– Bet kai pavargsti virš jūros skristi, gali joje nuskęsti. Aš mačiau, kaip didžiuliai laivai skendo...

Gluosnis suraukė savo žalius gauruotus antakius:

– Gal debesys dar ką nors pasakys?

– Debesys, debesys, – klausė šaltinėlis, – kas yra jūra?

Vienas debesis pasiraivė ir atsakė iš lėto:

– Jūra – tai didelis veidrodis. Kai ji rami, matau joje savo atvaizdą.

Šaltinėlis neramiai sučiurleno. Jo krištolinė širdutė ėmė smarkiai plakti. Jis dar greičiau pasileido per pievą į jūrą. Saulė užkopė ant mažyčio pūkuoto debesio ir nusišypsojo šaltinėliui kaip senam bičiuliui.

– Kur tu taip skubi? Į jūrą? – Pasirodo, saulė visa girdėjo, ką jis šnekėjosi su avimis, paukščiais ir debesimis.

– Taip... – šaltinėlio balsas buvo labai gailus.

– Saulė, atmesdama savo ilgus raudonus plaukus, kalbėjo:

– Ten mano pilis – jūros dugne. Vakarais už tos girios aš nusileidžiu bangų mėlynais laiptais į savo gintarinę pilį ir miegu. Jūros dugne yra didžiuliai sodai neregėtų medžių ir gėlių, ten plaukioja oranžinės žuvys su raudonom vėduoklėm. Ir dar – paskendę laivai naktimis pasakoja savo istorijas. Bet jūra labai toli, o tu toks mažytis, kaip tu ją pasieksi?

Šaltinėlis nieko neatsakė, tik bėgo ir bėgo. Neapsakomai daili puriena, ką tik prasiskleidusi, pasilenkė prie jo:

– Pagirdyk mane, sustok valandėlę.

– Gerk kiek nori, į sveikatą, – atsakė šaltinėlis, – bet sustoti negaliu.

– Argi aš tau nepatinku? – puriena pakėlė savo geltoną karališką galvą.

– Tu labai graži, gražesnės gėlės aš nesu matęs, bet man reikia jūros.

Vėjas nugirdo šaltinėlio žodžius ir ėmė kvatotis.

– Jūros jam reikia! Jūs tik paklausykite! Betgi tu žūsi joje, mažyli. Kokios ten audros – prapulsi iki paskutinio lašelio! Lakstyk po savo pievą ir nė nesapnuok apie jūrą.

Šaltinėlis dar labiau nuliūdo, išgirdęs tuos pašaipius žodžius. Grakšti tuopa bandė jį perkalbėti.

– Už dienos kitos atlėks čia daugybė margų plaštakių – jos visos šoks tau.

– Man nereikia daugybės margų plaštakių, man reikia jūros, – kone verkdamas kalbėjo šaltinėlis.

– Bet tu gali žūti, jos beieškodamas.

– Vis tiek.

– Ir jis nubėgo tolyn laukais. Ūmai kažkoks milžinas pastojo jam kelią. Tai buvo kalnas. Jis piktai prisimerkęs žiūrėjo į šaltinėlį.

– Eik šalin, čia tau kelio nėra.

– Šaltinėlis nusigando, bet kalno papėdėje gyvenančios ramunės pašaukė:

– Eikš pas mus, mes tau parodysim kelią.

– Ir jos išvedė šaltinėlį, apsukusios didžiulį lanką apie kalną.

– Dabar eik per ąžuolyną, ąžuolai pasakys, kur toliau.

Padėkojęs už patarimus ir pagirdęs ramunes savo tyru vandeniu, šaltinėlis nuskubėjo į ąžuolyną. Šlamėjo aukšti neregėti medžiai, atrėmę į dangų savo viršūnes. Užsižiūrėjęs į juos, šaltinėlis vos neįvirto į liūną, kuris buvo didžiulis, juodas, su žaliais putotais nasrais ir tykojo jį praryti pasislėpęs už krūmų. Bet gegutė jį išgelbėjo, skardžiai sušukus „kukū“:

– Kukū, šaltiniuk, nesuk į kairę, ten liūnas, jis tave praris, kukū! Eik tiesiai ir sek paskui mane.

Taip gegutė išvedė šaltinėlį per girią. Ąžuolai jam pasakė:

– Bėk tiesiai, visada bėk tiesiai.

Vidurdienio saulė kaitino, šaltinėlis neturėjo kur pasislėpti nuo jos kaitrių spindulių. Iš abiejų pusių augo rugiai.

– Mes seniai beturėjom burnoj lašelį vandens, lietus mus visai pamiršo, leisk tavęs atsigerti, – prašė netekusios jėgų rugių varpos – ištisa minia abipus šaltinėlio.

Bet žemė čia buvo tokia sausa, kad šaltinėlio beliko tik siaurutė juostelė. Jis jautė, kad ir pats gali žūti šitoj saulės išdegintoj dirvoj, jeigu dar pagirdys visas tas ištroškiusias varpas. Bet varpos taip maldavo:

– Mes mirštam, neatnešusios nė kąsnelio duonos žemei...

Ir šaltinėlis jas girdė, dalijo savo paskutinius lašelius, kol pavirto viena ašara, tekančia per lauką. Maža drebulytė jam tarė:

– Aš tave paslėpsiu nuo saulės kaitros.

Ir šaltinėlis patekėjo po jos šaknim, pailsėjo, sutvirtėjo ir vėl linksmas ir sraunus nubėgo laukais, o varpos jam iš tolo dėkodamos lenkėsi.

Pagaliau atslinko naktis. Žemėje pasidarė visai tamsu. Užmigo visi medžiai ir žolės. Bet šaltinėlis užmigti niekaip negalėjo.

Staiga viena didelė žvaigždė įsižiebė virš vinguriuojančio šaltinėlio. Buvo taip tylu, kad jis girdėjo, kaip pro miegus alsuoja žolės ir žvaigždės spinduliai vaikščioja medžių lapais.

Šaltinėlis paklausė žvaigždės:

– Ar ilgai man reikės jos ieškoti?

– Visą gyvenimą, – atsakė žvaigždė.

– Visą gyvenimą, – tyliai pakartojo šaltinėlis ir dar greičiau suskato bėgti.

Per visą naktį pievoje aidėjo mažos nepailstančios jo krištolinės pėdytės.