Vienas turtuolis pasiuntė savo sūnų pas išmintingiausią pasaulyje žmogų sužinoti Laimės paslapties. Po keturiasdešimties dienų kelionės per dykumą jaunuolis pagaliau priėjo gražią pilį, stovinčią kalno viršūnėje. Čia gyveno jo ieškomasis Išminčius.

Nesutikęs šio šventojo žmogaus, mūsų herojus įžengė vidun ir puikioje salėje išvydo didžiulį sujudimą: įeidavo ir išeidavo pirkliai, viename salės kampe kalbėjosi žmonės, kitame orkestras grojo švelnias melodijas. Stovėjo stalas, apkrautas įmantriausiais tos šalies valgiais.

Išminčius kalbėjosi tai su vienais, tai su kitais, ir jaunuoliui teko pralaukti keletą valandų, kol atėjo jo eilė. Išklausęs vaikino ir sužinojęs, ko jam reikia, Išminčius pasakė, kad šiuo metu neturi laiko atskleisti Laimės paslapties, tačiau pasiūlė jam apžiūrėti rūmus ir sugrįžti po poros valandų.

– Tik norėčiau tave paprašyti vienos paslaugos, – pridūrė Išminčius ir padavė jaunuoliui šaukštelį, o į jį įlašino du lašus aliejaus. – Vaikščiodamas nešk tą šaukštelį taip, kad neišpiltum aliejaus.

Jaunuolis pradėjo lipti ir leistis rūmų laiptais aukštyn ir žemyn, vis nenuleisdamas akių nuo šaukštelio. Po dviejų valandų jis vėl prisistatė Išminčiui.

– Taigi, – klausia šis, – ar matei persų kilimus valgomajame? Ar matei parką, kurį Vyriausiasis sodininkas kūrė dešimtį metų? Ar atkreipei dėmesį į puikiuosius pergamentus mano bibliotekoje?

Sumišęs jaunuolis prisipažino nematęs nieko. Jo vienintelis rūpestis buvo neišlieti Išminčiaus įlašinto aliejaus.

– Gerai. Grįžk ir apžiūrėk mano pasaulio stebuklus, – tarė jam Išminčius. – Negalima pasitikėti žmogumi, nemačius jo namų.

Kiek nuramintas, jaunuolis vėl paėmė šaukštelį ir pradėjo vaikštinėti po rūmus, šįkart apžiūrinėdamas visus ant sienų ir palubėse iškabinėtus meno kūrinius.

Dabar jis pamatė sodus, aplink juos dunksančius kalnus, subtilų gėlių grožį, pastebėjo, kaip skoningai parinkta vieta kiekvienam meno kūriniui. Grįžęs pas Išminčių, jis smulkiai apsakė, ką regėjęs.

– Bet kurgi tie du aliejaus lašai, kuriuos buvau tau įdavęs? – paklausė jo Išminčius.

Jaunuolis pažvelgė į šaukštelį ir suprato, kad juos išpylė.

– Tai va, – pasakė Išminčius, – galiu tau duoti vienintelį patarimą: Laimės paslaptis yra matyti visus pasaulio stebuklus, sykiu nepamirštant dviejų aliejaus lašų šaukštelyje.