PENKTAS VEIKSMAS

III SCENA

Kapinės. Kapulečių šeimos rūsys.
Įeina Paris ir jo pažas su gėlėmis ir deglu.

PARIS:
Duok deglą man, berniuk, ir pasišalink (išeik).
Jei tu išgirsi ką ateinant – švilptelk.
Duok man gėles. Daryk, kaip įsakiau.

PAŽAS:
Baisoka bus vienam kapinėse.
Reikės sukaupti visą savo drąsą.

(Pažas pasišalina iš rūsio.)

PARIS:
Ilsėkis guoly akmenų šaltų!
Aš savo ašaromis jį nuplausiu,
Nuklosiu puokštėmis gėlių kvapniausių...

(Pažas švilpia.)

Berniukas švilpia man: kažkas ateina.
Koks velnias baldosi po šias vietas
Ir drumsčia meilės apeigas šventas?
Kaip? Su deglu? Paslėpk mane, naktie!

(Pasitraukia į šalį. Įeina Romeo ir Baldasaras su deglu, kapstu ir dalba.)

---

ROMEO:
Duok kapstą man ir dalbą geležinę.
Štai laiškas; nepamiršk rytoj anksti
Nunešti sinjorui mano tėvui.
Duok deglą. Pasitrauk dabar toliau
Ir, jei gyvybė tau brangi,
Trukdyti man nedrįsk ir nesiartink,
Kad ir kažin ką būtum pastebėjęs.
Aš ton mirties buveinėn nusileidžiu,
Nes noriu veidą pamatyt žmonos,
Tačiau, svarbiausia, rūpi man numauti
Nuo jos negyvo piršto žiedą brangų,
Kuris žūtbūt yra man reikalingas.

BALDASARAS:
Kad nekliudyčiau jums, tuojau išeisiu.
(Į šalį.) Aš pasislėpsiu čia kur nors greta:
Man kelia baimę jo kalba keista.

(Baldasaras pasišalina. Romeo išlaužia rūsio duris.)

---

PARIS:
Tai įžūlusis tremtinys Montekis!
Nužudęs pusbrolį brangios Džuljetos
Ir pačią ją nuvaręs į kapus,
Jisai, matyt, čionai dabar atėjo
Jos palaikų išniekint. – Stok, Monteki!

(Paris išeina priekin.)

Bent mirusius ramybėje palik!
Ženk su manim, prakeiktas niekše!
Tu suimtas – ir mirsi.

ROMEO:
Aš būtent mirti čion ir atėjau.
Tad pasisaugok, mielas jaunikaiti...
Nesiutink mano kraujo, bėk iš čia!

PARIS:
Jokių kalbų klausyti aš nenoriu.
Ir suimu kaip šventvagį tave.

ROMEO:
Jei neatstoji, ginkis!

(Kaunasi. Paris sužeidžiamas.)

PARIS:
O aš nudurtas!

(Krinta.)
Būk toks gailestingas,
Nunešk mane į rūsį pas Džuljetą!

---

ROMEO:
Mielai. Pasižiūrėsim, kas čia toks:
Merkucijaus gentainis grafas Paris!
Tarnas man minėjo,
Kad lyg už Pario išteka Džuljeta.
Ar panašiai jis sakė iš tiesų,
Ar man tik visa tai prisisapnavo?..

Į kapą iškilmingai paguldysiu
Aš tavo kūną jaunąjį. Į kapą?
O, ne – į šviesų rūmą,
Nes čionai Džuljeta miega, ir grožybė jos
Spindėjimo pripildo šitą rūsį.

(Guldo Parį karstan.)

---

ROMEO:
O, žmona! Mylimoji! Nors mirtis
Išgėrė iš tavęs gyvybės medų,
Bet tavo grožio ji nenugalėjo.
Spalva grožybės teberusena tavo veiduose
Ir lūpų rausvume – ant jų mirtis
Dar neiškėlė vėliavos blyškiosios.

Ir tu čia kruvinas guli, Tebaldai?..
Atleisk man, broli!
Ak, kodėl, Džuljeta,
Tu vis tokia žavi? Galbūt mirtis
Nejučiomis tave įsimylėjo
Ir laiko savo kaline tamsoj?
Jei taip, aš nesiskirsiu su tavim
Ir niekuomet iš šito juodo rūmo
Nebeišeisiu – pasiliksiu čia
Ir nuo anksti pavargusių pečių
Likimo sunkų jungą nusimesiu.

Pažvelkit, akys, paskutinį kartą!
Ją paskutinį kart apglėbkit, rankos!
O jūs, jūs, lūpos,
Sutvirtinkite bučiniu skaisčiu
Lemtingąjį godžios mirties sprendimą!

(Geria nuodus.)

Doras vaistininke, ačiū –
Nuodai geri. Su bučiniu aš mirštu.

(Romeo miršta.)

---

Kitame kapinių gale pasirodo Fra Lorencas su žibintu, dalba ir kapstu.

FRA LORENCAS:
Kad nesuklupčiau tik!
Vis už kapų užkliūva senos kojos. –
Kas čia toksai?

BALDASARAS:
Pažįstamas ir draugas.

FRA LORENCAS:
Padėk tau, Viešpatie! Sakyk, brolau,
Kieno ten deglas šviesą lieja?
Jis, rodos, antkapyje Kapulečių?

BALDASARAS:
Taip, dvasiškas tėveli; ten dabar
Nuėjo mano ponas, jūsų draugas.

FRA LORENCAS:
Kas toks?

BALDASARAS:
Romeo.

FRA LORENCAS:
Ar seniai jis ten?

BALDASARAS:
Jau pusvalandis bus.

FRA LORENCAS:
Eime į rūsį.

BALDASARAS:
Aš nedrįstu. Juk ponas nė nemano,
Kad aš čionai. Grasindamas mirtim,
Jis man griežtai įsakė pasišalint
Ir nežiūrėti, ką jisai darys.

FRA LORENCAS:
Gerai, aš eisiu vienas. – Man baisu.
Širdis nujaučia negandą kažkokią.

BALDASARAS:
Kai snaudžiau aš, prigulęs po medžiu,
Pasivaideno man, kad šeimininkas
Kažką nudūrė dvikovoj.

---

FRA LORENCAS:
Romeo!
O Viešpatie! Kieno krauju aptiškus
Šio marmurinio antkapio anga?
Ką reiškia tie kraujuoti kalavijai,
Prie poilsio buveinės numesti?

(Fra Lorencas įeina rūsin.)
Romeo!.. Koks išbalęs... Kas ten dar?
Kaip? Paris? Visas kruvinas taipogi?..
O, ašarų ir siaubo valanda!

(Džuljeta krustelėjo – ji atbunda.)

---

DŽULJETA:
Mielaširdingas tėve, kur Romeo?
Žinau gerai, kur būti privalau –
Ten ir esu dabar. Kur mano vyras?

(Brazdesys už scenos.)

FRA LORENCAS:
Girdėti brazdesys.
Eime, sinjora, iš šito lizdo maro ir mirties...
Kita galia, didesnė negu mano,
Sugriovė mūsų sumanymus. Eime,
Eime iš čia. Prie tavo kojų guli
Romeo nebegyvas, o su juo – ir Paris.
Einam, aš tave nuvesiu
Pas seseles šventas į vienuolyną.
Skubėkime; neklausinėk manęs.
Sargyba artinas. Greičiau, Džuljeta!
Aš delsti čia daugiau nebegaliu.

DŽULJETA:
Tu vienas sau keliauk. Aš neisiu.

(Fra Lorencas išeina.)

---

DŽULJETA:
Kas tai?..
Ką reiškia mylimojo rankoj
Tas buteliukas? O, matau: nuodai,
Jūs – kaltininkai jo mirties ankstyvos!
Gobšuoli, tu išgėrei viską pats,
Iš gailesčio nepalikai Džuljetai
Nė vieno lašeliuko išganingo!
Bet gal yra bent truputis nuodų
Ant tavo lūpų? Pabučiuosiu jas
Ir, lyg balzamą gerdama, numirsiu.

(Bučiuoja Romeo.)
O, kokios karštos!

SARGYBINIS (už scenos):
Na, vesk, berniuk. Kur jie yra?

DŽULJETA:
Girdžiu balsus!.. Greičiau!.. Padėk man, durkle!

(Griebia Romeo durklą.)
Štai! Smik čionai!

(Įsmeigia durklą į save.)
Aš mirštu.

(Krinta ant Romeo lavono ir miršta.)