TREČIAS VEIKSMAS

V SCENA

Kapulečių sodas. Viršuje, lange, Romeo ir Džuljeta.

DŽULJETA:
Tu išeni? Diena dar neišaušo...

ROMEO:
Jau keliasi diena.
Turiu išeit, kad gyvas būt galėčiau,
Ar pasilikti čia – ir laukt mirties.

DŽULJETA:
Palauk dar valandėlę, neskubėk!

ROMEO:
Tegu mane sugauna ir nužudo!
Įtikęs tau, jaučiuosi aš laimingas...
Stovėsiu, nesijudinsiu iš vietos.
Ateik, mirtie! Tokia valia Džuljetos.
Kalbėkimės, brangioji. Dar naktis.

DŽULJETA:
Bėk, bėk greičiau, nes tuoj visai prašvis.
Tai vieversys pragydo
Ir veja lauk tave iš glėbio mano?
O, bėk iš čia!.. Kas kartą vis šviesiau.

ROMEO:
Šviesiau kaskart. Bet sieloj vis tamsiau!

(Į kambarį įeina Auklė.)

AUKLĖ:
Džuljeta!

DŽULJETA:
Ką, aukle?

AUKLĖ:
Tuoj motina ateis. Išaušo rytas.
Tad saugokitės, būkit atsargesnė.

DŽULJETA:
O tu, gyvybe mano, skrisk tolyn!

ROMEO:
Dar vienas bučinys. Skubu. Sudie!

(Nusileidžia į sodą.)

ROMEO:
Sudie! Kiekvienąsyk, kai proga bus,
Aš siųsiu tau linkėjimus savus.

DŽULJETA:
Manai, kad mudviem teks dar susitikti?

ROMEO:
Be abejo. O tas visas bėdas
Smagu bus prisimint kada nors.

DŽULJETA:
Nujaučia kažką bloga mano siela.
Ak, man dabar kažkaip pasivaideno,
Kad tu giliam grabe guli negyvas...
Jei aš gerai matau, išbalęs tu?

ROMEO:
Ir tu atrodai man balta kaip drobė...
Mums visą kraują sielvartas pagrobė.
Sudie, sudie!

(Išeina Romeo.)

---

SINJORA KAPULETI (už scenos):
Tu atsikėlei, dukra?

DŽULJETA:
Kas ten? Ar ne mama tiktai? Nejaugi
Nemiega ji? O gal ką tik pabudo?
Kas atvedė ją šičia taip anksti?

(Įeina Sinjora Kapuleti.)

SINJORA KAPULETI:
Džuljeta, kaip laikaisi?

DŽULJETA:
Nesveikuoju.

SINJORA KAPULETI:
Dėl žuvusio Tebaldo vis verki?
Jo neprikelsi ašarom iš žemės.

DŽULJETA:
Po tokio smūgio leiskit išsiverkti.

SINJORA KAPULETI:
Bet juk tasai, kurį apraudi tu,
Vis tiek tavųjų ašarų nejaučia.

DŽULJETA:
Aš draugo netekau – ir negaliu
Dabar susilaikyt dėl jo neverkus.

SINJORA KAPULETI:
Tu ne dėl to verki, kad nėr Tebaldo,
O kad dar gyvas niekšas jį nukovęs.

DŽULJETA:
Kas gi tas niekšas?

SINJORA KAPULETI:
Niekšas tas – Romeo!

DŽULJETA:
Atleisk jam, Viešpatie! Širdis manoji
Atleido viską jam, nors taip kaip jis
Nebuvo man širdies sužeidęs niekas.

SINJORA KAPULETI:
Atkeršysime, būk rami, neverk.
Aš Mantujon pasiųsiu tyčia žmogų,
Kuris suras tą išgamą tenai
Ir, gėrimu nuodingu pavaišinęs,
Padės jam pas Tebaldą nukeliauti.
Tuomet nusiraminsi tu, manau.

DŽULJETA:
Aš tik tada nusiraminsiu, kai galėsiu
Matyt Romeo... Žinoma, negyvą...
Jūs pasirūpinkite rasti žmogų,
Kurs nugabentų Mantujon nuodus,
O aš pati jau taip paruošiu juos,
Kad, vos tik paragavęs jų, Romeo
Tuoj pat užmigs ramiausiai.

SINJORA KAPULETI:
Paruošk nuodus, – aš žmogų suieškosiu.
Dabar klausyk manęs: džiugi naujiena.

DŽULJETA:
Kai liūdna sieloj, džiaugsmas ne pro šalį.
Ką norite man gero pasakyt?

SINJORA KAPULETI:
Dukrele, tėvas rūpinas tavim,
Tau geisdamas liūdnumą išblaškyti...

DŽULJETA:
Smagu girdėt. Sakykit, kas gi tai?

SINJORA KAPULETI:
Dukrele, ketvirtadienį iš ryto
Taurus, garbingas jaunas grafas Paris
Bažnyčioj švento Petro teiksis pats
Tave laiminga žmona pavadinti.

DŽULJETA:
Prisiekiu švento Petro aš bažnyčia,
Šventu Petru prisiekiu – jis manęs
Nepavadins laiminga savo žmona!
Koksai skubumas! Eit staiga už vyro,
Kuris nė nesipiršo man visai!
Praneškite sinjorui mano tėvui,
Kad dar anksti jo dukteriai tekėti,
O jeigu reik – ji mieliau
Tekės už neapkenčiamo Romeo
Negu už Pario. Nieko sau naujiena!

SINJORA KAPULETI:
Kalbėk su tėvu. Štai jisai ateina.
Matysi, kaip į tai jis pažiūrės.

(Įeina Kapuletis ir Auklė.)