Senasis Kapuletis surengia pokylį

Senasis Kapuletis, šeimos galva, surengė didelį pokylį, į kurį pakvietė daugybę puikių damų ir kilmingų ponų. Visi svečiai buvo mielai laukiami, jeigu tik jie – ne iš Montekių giminės.

Romeo Montekis atvyksta į puotą, nors jam draudžiama ten būti.

Puotoje Romeo pamato labai gražią merginą, kuri savo grožiu šviečia tarp draugių kaip baltas karvelis tarp juodų varnų. Prieidamas prie jos dėvėdamas kaukę, jis paima jos ranką, sakydamas, kad nori prisiliesti prie šventenybės.

Netrukus Romeo pabučiuoja merginą. Jaunuoliai įsimyli vienas kitą iš pirmo žvilgsnio.

Tik vėliau Romeo sužino, kad jį sužavėjusi mergina – Džuljeta Kapuleti, o Džuljeta sužino, kad jai patikęs vaikinas yra Romeo Montekis.
Nors jų šeimos yra priešiškos, meilė nugali.

---

II scena

Kapulečių sodas. Įeina Romeo.

ROMEO:
Tas juokiasi iš svetimo žaizdos,
Kas sužeistas nebuvo niekados.

(Viršuje, lange, pasirodo Džuljeta.)

Tyliau! Kas per šviesa lange plevena?
Tai saulė rytmetinė, tai Džuljeta!
Brangioji mano! Mano mylimoji!
O, kad jinai žinotų!..
Prabilo, bet jos žodžių negirdėt...
Štai rymo ji, ranka parėmus veidą.
Aš geisčiau būti pirštine jos rankos,
Kad veidą jos galėčiau paliest!

DŽULJETA:
O, vargas man!

ROMEO:
Jinai kažką pasakė.
Prabilk, prabilk, o angele skaistus!

DŽULJETA:
Romeo... O kodėl gi tu Romeo?
Išsižadėk tėvų, rask kitą vardą.
Arba, jei to nenori padaryt,
Prisiek mane mylėti amžinai,
Ir aš nesivadinsiu Kapuleti.

ROMEO (tyliai):
Dar paklausyt ar atsakyti jai?

DŽULJETA:
Vien tavo vardas priešas man yra.
Tu pats, net ir nebūdamas Montekis,
Man liksi visad tuo, kas tu esi.
Kas gi yra Montekis?
Ką reiškia vardas? Jei vadinsim rožę
Kitu žodžiu, ar ji kvepės mažiau?
Gali Romeo pavadint kaip nori –
Jo žavesys bus visuomet tas pats.
Pasivadink kitaip, Romeo,
Nusikratyk nuo vardo beprasmingo
Ir visą pasiimk mane!

ROMEO:
Imu! Tu pavadink mane brangiuoju savo, –
Ir aš, lyg apsikrikštijęs naujai,
Iškart nustoju būt Romeo.

DŽULJETA:
Kas toks, nakties tamsybe prisidengęs,
Manas mintis įžvelgti sugebėjo?

ROMEO:
Ištarti savo vardo nedrįstu:
Jisai yra tau priešas, mano deive,
Ir aš jo nekenčiu.

DŽULJETA:
O tavo balsą aš jau pažinau.
Tu juk Romeo? Tu Montekis?

ROMEO:
Ne, jei tie vardai tau nemalonūs.

DŽULJETA:
Sakyk, ko atėjai tu čia? Ir kaip?
Aplinkui sodą – aptvara aukšta;
Ir jei kas nors iš mano giminių
Tave pamatys, tau gresia mirtis.

ROMEO:
Sparnuota meilė atnešė mane:
Jos nesustabdo sienos akmeninės,
Ir tavo giminių jinai nebijo.

DŽULJETA:
Tave jie nužudys, čionai pamatę...
Kad tik nepastebėtų jie tavęs!

ROMEO:
Nakties skraiste nuo jų aš prisidengsiu.
Bet jeigu tu manęs visai nemyli,
Kur kas lengviau man bus nuo jų pykčio
Numirti vietoj, negu šiam pasauly
Be tavo meilės merdėti gyvam.

DŽULJETA:
Man dengia veidą kaukė tamsumos,
Kitaip matytum, kaip raustu iš gėdos,
Jog mano kalbą šiąnakt nugirdai.
Brangus Monteki, aš per daug jausminga,
Ir gal atrodau nerimta tau?
Bet patikėk, taurusis kavalieriau,
Esu aš daug rimtesnė negu tos,
Kurios taip moka šventuoles vaidinti.
Atleisk ir nemanyk, kad mano meilė,
Kurią naktis tau atskleidė,
Yra tik lengvapėdiška aistra.

ROMEO:
Brangioji, tau aš mėnuliu prisiekiu,
Kuris medžius nudažė sidabru...

DŽULJETA:
Nereikia, aš tikiu. Nors tu man mielas –
Bijau aš mūsų naktinės sandoros.
Per daug jinai ūmi, per daug greita,
Per daug ji panaši į žaibo liepsną,
Kuri užgęsta anksčiau,
Negu suspėjai šūktelėti: „Žaibas!“
Labanaktis, mylimasis!
Lai mūsų meilės pumpuras švelnus
Rytoj pražysta žiedu stebuklingu.
Labanaktis! Linkiu saldžių sapnų,
Kuriais pati dabar gyvenu.

ROMEO:
Nejau taip greit paliksi mane vieną?

DŽULJETA:
Ko iš manęs trokšti dar šiandieną?

ROMEO:
Prisiek ir tu būt man ištikima.

DŽULJETA:
Tau priesaiką daviau neprašyta,
Ir gaila man, kad atsitiko taip.

ROMEO:
Tu atsiimt ją nori? Kam, brangioji?

DŽULJETA:
Kad vėl galėčiau tau ją dovanot.
Jokių ribų nežino meilė mano,
Gili tarytum okeanas.

(Už scenos girdėti Auklės balsas.)

AUKLĖ:
Sinjora!

DŽULJETA:
Tuojau! – Eik, brangus Monteki.
Ne, luktelk. Aš grįšiu dar čionai.

(Išeina.)

ROMEO:
Palaiminta naktie!
Gal visa tai tik sapnas apgaulingas,
Tiktai nakties regėjimas žavus?

(Lange vėl pasirodo Džuljeta.)

DŽULJETA:
Romeo, dar žodelis – ir sudie.
Jei mano vyru tapti tu geidi,
Pranešk rytoj, kada ir kur norėtum susituokti,
Ir aš sudėsiu visas gėrybes savo
Prie tavo kojų.
Bet jei neskaistūs tavo norai, tada prašau...

AUKLĖ (už scenos):
Sinjora!

DŽULJETA:
Tuoj. Einu.

(Pasitraukia.)

ROMEO:
Palaiminti sapnai tave telydi!
Einu pasikalbėti su vienuoliu –
Maldausiu jo pagalbos, kiek galiu.

(Išeina.)

---

Po susitikimo

Kai jaunuoliai atsisveikino, jau švito. Romeo skubėjo į greta esantį vienuolyną ieškoti fra Lorenco.

Vienuolis meldėsi ir manė, kad Romeo atėjo pasikalbėti apie savo buvusią meilę Rozaliną.
Tačiau Romeo papasakojo apie naująją savo meilę – Džuljetą – ir paprašė juos tą pačią dieną sutuokti.

Vienuolis buvo nustebęs, kad Romeo jausmai taip greitai pasikeitė, bet įsitikino, kad šįkart jie brandesni.
Jis sutiko sutuokti Romeo ir Džuljetą, tikėdamasis, kad ši santuoka galėtų sutaikyti dvi priešiškas šeimas.

Tą pačią dieną vienuolis slapta sutuokė Romeo ir Džuljetą.
Apie tai nežinojo nė vienas jų giminaitis.