Pabėgimas

Praslinkus aštuonioms dienoms po Klaros Giulos sugrįžimo į tėvų namus, vieną priešpietį stovėjo ji su motina Borgo prieplaukoje, ruošdamasi išvykti ir niekados nebegrįžti.

Senoji Katryna buvo skrybėlėta, gražiu gelumbiniu (storesniu vilnoniu) apsiaustu. Ji turėjo kartu su dukra keliauti į Malmę ir tapti prašmatnia (pasipuošusia, šaunia) miesto ponia. Niekados daugiau nebeteks jai grumtis (dirbti) dėl kasdieninės duonos kąsnio. Susidėjusi rankas sėdės dabar Katryna ant sofos ir visiškai ramiai, be rūpesčių leis likusias savo gyvenimo dienas.

Tačiau nepaisant visų jos laukiančių gėrybių, Katryna per visą savo gyvenimą tikrai dar niekados nesijautė tokia prislėgta ir nelaiminga, kaip dabar, stovėdama čia, prieplaukoje, ir laukdama garlaivio.

Klara Giula tikriausiai ką nors pastebėjo, nes paklausė motiną, gal ši bijanti kelionės ežeru, ir ėmė įrodinėti, kad tai nė kiek nepavojinga. Klara Giula, nepaisydama vėtros, ramiai stovėjo prieplaukoje, bet Katryna nuėjo į didelį prekių sandėlį, kad vėjas nepersmelktų (neperpūstų) jos kiaurai.

Ten ji pasislėpė tamsioje kertėje (kampe), užlindo už supakuotų pundų (daiktų krūvų). Ji nutarė ten pasilikti, kol atplauks garlaivis. Išvykdama ji nenorėjo susitikti žmonių iš gimtosios parapijos. Tą akimirką Katrynai dingtelėjo mintis, ir nuo jos ji sudrebėjo nuo galvos iki kojų:

„Jeigu man baugu pasirodyti žmonėms, tai viskas, ką ketinu daryti, turbūt labai neteisinga“, – galvojo Katryna.

Tačiau iš vienos pusės ji galėjo pasiteisinti. Ji keliavo su Klara Giula ne dėl geresnio gyvenimo, bet vien dėl to, kad jos rankos vis labiau atsisako dirbti. Ką kita ji galėtų daryti, kad rankos vis labiau dreba ir ji jau nebepajėgia verpti?

Katryna pamatė zakristijoną Svartlingą įeinantį į prekių sandėlį. Ji ėmė karštai melsti Dievą, kad Svartlingas jos nepastebėtų, kad prie jos neprieitų ir nepaklaustų, kur ji ruošiasi keliauti.

Kaip Katryna jam pasakytų, kad ji nori apleisti (palikti) Janą, palikti savo namus ir visą ikišiolinį gyvenimą?

Iš pradžių Katryna stengėsi prikalbinti Klarą Giulą viską sutvarkyti taip, kad ji galėtų pasilikti su Janu Skruliukoje. Katryna manė, kad jeigu duktė siųstų jiems kiek pinigų – bent po dešimt talerių mėnesiui – kaip nors jie išsiverstų.

Bet visos jos kalbos buvo perniek (kalbos nepadėjo). Klara Giula nė girdėt nenorėjo. Ji sakė neduosianti jiems nė vieno vienintelio ereso, jeigu Katryna nekeliausianti kartu su ja.

Katryna gerai suprato viską. Klara Giula ne iš piktumo tai sakė, ne. Duktė jau buvo išnuomojusi butą, įrengusi jį abiem tėvams ir jau džiaugėsi ta akimirka, kada galės jiems parodyti. Juk ji galvojo apie tėvus ir dėl jų dirbo. Geisdama gauti atpildą už visą savo triūsą, dabar ji norėjo bent motiną pasiimti.

Bedirbdama ir bekaupdama lėšas tėvams įrengti namus, Klara Giula iš tikrųjų daugiau galvojo apie Janą negu apie Katryną, nes seniau juodu su tėvu buvo artimiau susigyvenę.

Tačiau dabar Klara Giula pamatė, kad nieku būdu neįmanoma pasiimti tėvo kartu. Kaip tik čia ir buvo visa nelaimė. Klarą Giulą tėvas tiesiog atgrasė (tapo nemalonus). Ji negalėjo pakęsti jo. Ji neleisdavo jam kalbėti apie Portugaliją, ji šlykštėdavosi (bjaurėdavosi) matydama jį karališkai pasipuošusį.

O tėvas vis dar taip pat karštai tebemylėjo dukrą, kaip anksčiau, ir norėjo nuolat būti su ja. Katryna tvirtai buvo įsitikinusi, kad duktė, vos aštuonetą dienų pabuvusi senojoje tėviškėje, skuba kuo greičiausiai iškeliauti vien dėl to, kad nereikėtų matyti tėvo.

Klara Giula irgi įėjo į prekių sandėlį. Ji nė kiek nesibijojo zakristijono Svartlingo, tuojau pat priėjusi užkalbino jį, bematant papasakojo, kad iškeliauja atgal į savo namus su Katryna.

Kaip ir reikėjo tikėtis, zakristijonas Svartlingas pasiteiravo, kaip bus su tėvu. Visiškai ramiai Klara Giula paaiškino, kaip ji viską sutvarkė.

Tėvą ji pavedė globoti (patikėjo globoti) Lisai, senojo tinklų mezgėjo marčiai. Ten jis gyvens ir gaus išlaikymą. Lisa pasistatydino naujus namus, ten esąs tuščias kambarys, kuriame Janas galės gyventi.

Zakristijono Svartlingo veidas neišdavė jo minčių. Kol jis kalbėjosi su Klara Giula, jo veidas nė kiek nepasikeitė. Tačiau Klara Giula aiškiai numanė, ką galvoja šis žmogus, kuris yra kaip tėvas visai parapijai:

„Kam senam žmogui, tebeturinčiam gyvą žmoną ir dukrą, keltis pas svetimus? Lisa – gera moteriškė, bet ji negali būti Janui tokia atidi ir kantri kaip jo artimieji“.

Šitaip galvojo Svartlingas. Ir teisingai galvojo.

Katryna greitai pažvelgė į savo rankas. Gal ji pati save apgavo, manydama, kad dėl rankų drebėjimo reikia išvykti? Tikroji priežastis, dėl ko ji apleido (paliko) Janą, ar tik nebus tai, kad ji negalėjo pasipriešinti dukteriai, nes pastaroji buvo per daug valdinga.

Klara Giula vis tebesišnekėjo su zakristijonu Svartlingu. Kaip tik dabar Klara Giula pasakojo, kaip jos su motina vogčiom išsmukusios (slapčia išėjusios) iš namų. Tai ir buvo Katrynai baisiausia.

Klara Giula išsiuntė Janą su reikalais į prekybos namus, toli, į Bru parapiją. Vos tik jam išėjus, jos susidėjo daiktus ir pasileido į kelionę iš anksto užsakytu vežimu.

Taip išsmukusi iš namų, Katryna jautėsi kaip vagis ir nusikaltėlis, bet Klara Giula tvirtino, kad nėra kitos išeities. Jei tėvas sužinotų apie išvykimą, jis pultų ant kelio po vežimu, kad ratai jį pervažiuotų, bet neleistų joms iškeliauti.

Lisa lauksianti jo grįžtant namo ir tikrai pasistengsianti kaip galėdama jį paguosti. Tačiau Katrynai baisu buvo pagalvoti, kaip neapsakomai nelaimingas bus Janas sužinojęs, kad Klara Giula jį paliko.

Zakristijonas Svartlingas stovėjo netardamas nė žodžio ir leido Klarai Giulai kalbėti. Katrynai buvo neaišku, ar jis pritaria tam, ką sužinojo.

Staiga Svartlingas sugriebė Klaros Giulos ranką ir labai rimtai jai pasakė:
– Esu tavo senas mokytojas, Klara Giula, todėl dabar tiesiai pasakysiu savo nuomonę. Tu nori pabėgti nuo savo pareigos, bet nesi tikra, ar pavyks. Man teko matyti kitus mėginant tą pat padaryti, bet už tai jiems buvo žiauriai atkeršyta.

Tai išgirdusi, Katryna išsitiesė ir su palengvėjimu atsiduso. Lygiai tokius žodžius ji pati būtų pasakiusi dukteriai, bet nedrįso.

Tačiau Klara Giula labai abejingai sakė, kad ji nemato kitos išeities. Ji nieku būdu negalinti imti pamišėlio į svetimą miestą, taip pat ir čia, parapijoje, ji negalinti pasilikti. Kai tik ji einanti pro kurį kiemą, išbėga vaikai ir šaukia jai iš paskos: „Karalienė! Karalienė!“

Paskutinįjį sekmadienį bažnyčioje žmonės taip į ją spoksojo ir taip stumdė, kad vos nepargriovė.

Zakristijonas Svartlingas nepakeitė savo nuomonės.
– Suprantu, kad tai nelengva, – kalbėjo Svartlingas. – Tačiau judu su tėvu nuo pat vaikystės sieja tokie artimi ryšiai. Jų taip lengvai nenutrauksi, tikėk manim, Klara Giula.

Po šitų žodžių abudu ėmė eiti iš prekių sandėlio, o Katryna sekė iš paskos. Dabar ji kitaip galvojo apie visą šį reikalą ir labai norėjo apie tai pasišnekėti su zakristijonu Svartlingu.

Prieidama prie jo, Katryna atsisuko ir pažvelgė į priešais dunksančią kalvą, nes ji nujautė, kad Janas netrukus bus čia.
– Ar baiminies, kad tėvas gali čia ateiti? – paklausė Klara Giula, pasitraukusi nuo zakristijono ir vėl priėjusi prie motinos.
– Baimintis! – atsiliepė Katryna. – Aš tik meldžiu gerąjį Dievą, kad leistų Janui suspėti čia, kol dar neiškeliavau.

Sukaupusi visą savo drąsą, Katryna kalbėjo toliau:
– Klara Giula, aš jaučiu, kad neteisingai pasielgiau, ir esu įsitikinusi, kad visą likusį gyvenimą turėsiu už tai kentėti.
– Jūs taip sakote, motin, vien dėl to, kad visą savo gyvenimą praleidote skurde ir tamsoje, – atsakė Klara Giula. – Viskas bus kitaip, kap tik atsidursite plačiame pasaulyje. O tėvas nieku būdu negali čia ateiti, nes jis nežino, kad mudvi išvažiavome, – pridūrė ji.
– Janas visuomet žino, kas jam reikia žinoti. Nuo to laiko, kai tu mums dingai, jis tapo aiškiaregiu, ir tai kasmet vis labiau matosi. Gerasis Dievas tikriausiai manė, jog, atėmus jam sveiką protą, reikia duoti kitą šviesą, kad jis neklaidžiotų tamsybėje.

Norėdama įtikinti Klarą Giulą, kad Janas yra aiškiaregys, Katryna trumpai papasakojo keletą atsitikimų, įvykusių paskutiniaisiais metais. Jau pirmiau mėgino Katryna jai papasakoti, koks geras Janas buvo daugeliui neturtingų senų žmonių, bet apie tai Klara Giula nė girdėti nenorėjo.

Tačiau dabar ji atrodė giliai sujaudinta, ir Katryna tikėjosi, kad ji pažvelgs į Janą kitomis akimis, net ir namo grįš.

Toji viltis ruseno neilgai.
– Štai artėja garlaivis, motin, – nutraukė ją Klara Giula linksmu balsu. – Dabar viskas bus gerai, ir mes pagaliau išplauksime.

Pamačius garlaivį artėjant prie kranto, Katrynai ašaros paplūdo iš akių. Ji norėjo prašyti zakristijoną Svartlingą, kad užtartų ją ir Janą prieš Klarą Giulą, kad juodu abu galėtų pasilikti senojoje savo trobelėje.

Tačiau tam jau nebebuvo laiko. Katryna nematė jokios išeities, kaip galėtų išvengti kelionės.

Matyt, garlaivis labai vėlavo, nes be galo skubėjo vėl išplaukti. Net tiltelio nenuleido. Keletą skurdžių keleivių, kurie norėjo išlipti, jūreiviai beveik meste išmetė į prieplauką.

Klara Giula nutvėrė Katryną už rankos, vienas vyriškis pertempė ją į kitą pusę, ir ji atsidūrė laive. Katryna verkė, norėjo grįžti, bet jokio pasigailėjimo nerado.

Kai tik Katryna atsidūrė ant denio, Klara Giula priėjo prie jos ir apglėbė (apkabino), lyg norėdama paremti (čia: padėti išstovėti ant denio).
– Eikš, motin, į kitą pusę! – pasakė Klara Giula.

Bet buvo jau per vėlu. Kaip tik dabar senoji Katryna pamatė galvotrūkščiais leidžiantis (bėgantį) nuo kalvos vyriškį ir tučtuojau jį pažino.
– Tai Janas! – sušuko Katryna. – Ką jis dabar darys? Ko gera, šoks į vandenį!

Janas atbėgo į prieplauką, sustojo pačiame tiltelio gale, mažas ir vertas pasigailėjimo. Jis matė Klarą Giulą tolstančiame garlaivyje, ant denio. Joks veidas negalėjo išreikšti didesnio beviltiškumo ir gilesnio sielvarto.

– Jeigu tu būtinai nori keliauti, tai keliauk pati! – sušuko Katryna. – Aš išlipsiu artimiausioje prieplaukoje ir grįšiu namo.
– Darykit, kaip norit, motin, – paniurusi (kiek supykusi) atsiliepė Klara Giula.

Ji buvo tikra, kad neįstengs nieko padaryti. O gal ji taip pat pajuto, kad jos buvo tėvui pernelyg žiaurios...

Tačiau nebeteko viso to atitaisyti. Nenorėjo Janas antrą kartą netekti savo gyvenimo džiaugsmo. Jis šūstelėjo (šoko) nuo tiltelio į vandenį.

Gal jis norėjo plaukte priplaukti ir pasivyti garlaivį? Gal suvokė, kad daugiau nebeturės jėgų pakelti gyvenimą. Kas žino?

Prieplaukoje kilo garsus riksmas. Beregint nuleido valtį, krovinių garlaivis sustojo ir nusiuntė mažąją gelbėjimo valtelę.

Tačiau Janas bematant nugrimzdo ir daugiau nė karto nebeišniro iš vandens.

Karališkoji lazda ir žaliasis odinis kasketas plūduriavo ant vandens, tačiau pats karalius dingo be garso. Jeigu ne šitie papuošalai, plūduriuojantys vandens paviršiuje, sunku būtų patikėti, kad jis kaip tik čia nuskendo.