---

Pasveikinimas

Ji parvažiavo, mažoji mergytė parvažiavo! Sunku rasti žodžių tokiam dideliam įvykiui nupasakoti.

Ji sugrįžo vėlai rudenį, kai keleiviniai garlaiviai jau nebeplaukiojo Levu, o susisiekimą ežeru palaikė tiktai keletas nedidelių krovininių garlaivių. Jais ji nenorėjo plaukti, o gal net nežinojo, kad iš viso yra tokių krovininių garlaivių. Nuo geležinkelio stoties ji pasisamdė ratus su lingėmis (vežimą su ratais, o tie ratai – su lingėmis arba spyruoklėmis) ir parvažiavo į Askedalarną.

Taigi Janui Andersonui neteko dukters pasitikti Bru prieplaukoje, kur jis jos laukdavo net penkiolika metų. Penkiolika metų ji gyveno svetur. Aštuoniolika metų praleido ji namuose ir buvo jo, ir beveik tiek pat laiko teko Janui jos ilgėtis, būti be jos.

Janas tuo metu net nebuvo namie ir negalėjo pasitikti sugrįžusios Klaros Giulos. Jis kaip tik buvo išėjęs į Falą pasišnekučiuoti su senąja ponia.

Kai mažoji mergaitė sugrįžo į savo gimtinę, tiktai Katryna pasitiko ją ant namų slenksčio.

Katryna visą dieną buvo sėdėjusi prie ratelio ir verpusi. Tuo metu ji buvo sustabdžiusi ratelį, norėdama valandėlę pailsėti. Būdavo labai nepaprastas atsitikimas, kad kas vežimu važiuotų per Askedalarną uolėtu, staigiu keliu. Todėl Katryna atsikėlė ir nuėjo prie durų, norėdama pasižiūrėti.

Nustebusi ji pamatė, kad tai ne paprastas vežimas, o ratai su lingėmis. Tą akimirką Katrynai smarkiai ėmė drebėti rankos. Šis silpnumas nuolat jai užeidavo, jei tik ji išsigąsdavo ar susijaudindavo.

Šiaip, nors jau sulaukusi septyniadešimt dvejų metų amžiaus, Katryna dar buvo sveika ir tvirta. Tik ji būgštavo, kad rankos neimtų drebėti labiau, nes tada ji nebegalėtų uždarbiauti. Iki šiol jai vis dar šiaip taip pasisekdavo uždirbti sau ir Janui.

Tuo metu Katryna jau visai buvo netekusi vilties pamatyti dukterį, ir šią dieną ji nė galvoti apie ją negalvojo. Bet vėliau, pasakodama apie tą dieną, Katryna tvirtino, kad, vos tik išgirdusi dardant vežimą, ji jau žinojusi, kas parvažiuoja.

Katryna priėjo prie savo skrynios, norėdama išsiimti švarią prikyštę (prijuostę), bet jos rankos taip smarkiai drebėjo, kad ji niekaip neįstengė įkišti rakto į skylutę. Taigi Katryna negalėjo net bent kiek pasipuošti. Išėjo pasitikti dukros taip, kaip stovėjo.

Ne aukso karietoje parvažiavo mergaitė. Dabar ji net buvo išlipusi iš vežimo ir ėjo pėsčia. Kelias į Askedalarną vis dar tebebuvo toks blogas kaip anuomet. Dabar ji ėjo vienoje vežimo pusėje, vežėjas – kitoje, prilaikydami didžiules skrynias, kurios buvo pririštos vežimo užpakalyje.

Katryna tik spėjo atidaryti duris, o vežimas jau sustojo prie vartų. Staiga Katrynai taip smarkiai suspaudė krūtinę, kad užgniaužė kvapą, ir ji nebeįstengė nė žingsnio žengti.

Klara Giula parvažiavo. Katryna žinojo tai, nors viešnia, kuri dabar kelia (atidaro) vartus, buvo elegantiškai (skoningai) apsirengusi dama. Ji buvo užsidėjusi plunksnomis ir gėlėmis papuoštą skrybėlę ir vilkėjo geros medžiagos suknute. Tačiau, nepaisant viso to, ji buvo mažoji mergaitė iš Skruliukos.

Klara Giula įbėgo į kiemą ir išskėstom rankom žengė prie Katrynos. Tačiau Katryna stovėjo nejudėdama, pastirusi (tarsi suakmenėjusi), užmerktomis akimis. Kaip tik tą akimirką kilo jos širdyje didelis sielvartas. Ji manė niekaip negalėsianti dukrai atleisti, kad pastaroji privertė tėvus veltui jos laukti visus tuos ilgus metus.

Taip, Katryna beveik norėjo, kad dukteriai iš viso nebūtų atėję į galvą vėl pasirodyti čia.

– Mieloji motin, tu tik neišsigąsk! – tarė Klara Giula. – Argi manęs nebepažįsti?

Atmerkusi akis, Katryna įdėmiai ėmė stebėti savo dukterį. Katryna buvo protingas žmogus ir niekados nesitikėjo, kad mergaitė, penkiolika metų nebuvusi namie, sugrįžtų visiškai tokia pat, kokia išvyko. Tačiau Katryną išgąsdino tai, ką ji išvydo.

Priešais stovinti mergina atrodė gerokai vyresnė, negu iš tikrųjų buvo. Juk ji tik pradėjusi trisdešimtuosius. Jos plaukai apie smilkinius jau žilstelėję ir kaktoje pilna mažų raukšlių. Tačiau ne dėl to ji atrodė senesnė, ji buvo pasidariusi atgrasi (nemaloni).

Veidas nepaprastai nublankęs, kažkoks atšiaurus (šaltas, nemalonus) bruožas atsiradęs prie lūpų. Akių baltymai papilkėję, paplūdę krauju, paakiuose kabojo stori maišiukai.

Katryna susmuko į kėdę ir stipriai apsikabino kelius rankomis, kad jos nedrebėtų. Katryna galvojo apie grožiu spindinčią aštuoniolikmetę merginą raudona suknute. Iki šiol tokia ji tebegyveno Katrynos prisiminimuose. Vargšė sena moteriškė baimindamasi save klausė, ar įstengs ji džiaugtis Klaros Giulos sugrįžimu.

– Turėjai mums rašyti, – pasakė Katryna. – Bent linkėjimų reikėjo mums atsiųsti, kad žinotume tave gyvą dar esant.
– Taip, turėjau tai padaryti, gerai žinau, – atsiliepė dukra. Ir jos balsas tas pats. Jis skambėjo guviai ir džiugiai, kaip anksčiau. – Bet pradžioje man blogai ėjosi... Tikriausiai būsite girdėję?
– Taip, tiek žinome, – pasakė Katryna sunkiai atsidusdama.
– Todėl iš pradžių nerašiau, – kalbėjo Klara Giula garsiai juokdamasi.

Taip pat ir dabar turėjo ji kažką sveika ir energinga, visai kaip anksčiau. Ji tikrai nepriklausė tiems žmonėms, kurie kamuojasi atgailaudami, jausdami sąžinės graužimą.

– Negalvokit dabar apie tai, motin! – pasakė Klara Giula, Katrynai vis tebetylint. – Šiuo metu man labai gerai einasi. Aš laikau (turiu savo) viešbutį, vedu virtuvę (vadovauju virtuvei) dideliame garlaivyje, kuris plaukioja tarp Malmės ir Liubeko. O dabar, rudeniui, išsinuomojau butą Malmėje. Kartais ateidavo man į galvą, kad, tiesą sakant, turėčiau jums parašyti, bet iš tikrųjų nežinojau, nuo ko pradėjus. Paskui pagalvojau, kad palauksiu, kol galėsiu pasiimti jus su tėvu. O dabar, kai viskas sutvarkyta ir galiu jus pasiimti, sumaniau, kad bus daugiau džiaugsmo, jei, užuot rašiusi, parvažiuosiu pati.

– Ir tau nieko neteko apie mus girdėt? – pasiteiravo motina.
– Ne, – atsakė Klara Giula. – Buvau tikra, kad žmonės padės, jeigu jums iš tikro blogai eitųsi.

Tą akimirką Klara Giula tikriausiai pastebėjo, kaip smarkiai dreba Katrynos rankos, nors ji laikė jas stipriai sunėrusi. Tada Klara Giula suprato, kad tėvams buvo kur kas sunkiau, negu ji galvojo. Ir ji mėgino teisintis.

– Nenorėjau, kaip kiti, siuntinėti mažom siuntom. Aš norėjau sutaupyti tiek pinigų, kad galėčiau pasiimti jus, – kalbėjo Klara Giula.
– Mums nereikėjo pinigų, būtume džiaugęsi gavę laišką, – įterpė Katryna.
– Nedrumskite man šios džiaugsmingos akimirkos, motin, – tarė ji. – Dabar aš jau vėl čia. Eikšekit (ateikite čia), įneškim mano skrynias ir iškraukim. Ten yra visokių gardumynų. Kol tėvas pareis, paruošime puotą.

Klara Giula išėjo padėti vežėjui nuimti skrynias, tačiau Katryna nesekė (nėjo) iš paskos.

Klara Giula nesiteiravo, kaip laikosi tėvas. Ji buvo tikra, kad jis, kaip ir anksčiau, tebedirba Faloje padieniu (samdiniu, kuris dirba ne nuolat).

O! Katryna gerai žinojo, kad ji privalo pranešti dukteriai, kaip iš tiesų yra. Tačiau ji delsė (vis nesakė). Kartu su mažąja mergaite į namus įsiveržė gaivaus, gryno oro. Katryna nušiurpdavo (pajusdavo baimę) vien tik pagalvojusi, kad taip greitai turės pasibaigti džiaugsmas dėl Klaros Giulos sugrįžimo.

Klara Giula kieme atrišinėjo su vežėju skrynias. Ūmai ji pamatė prie vartelių keletą vaikų smalsiai žvilgčiojant į kiemą. Vaikai nieko nesakė, tik juokėsi, rodydami į ją pirštais. Paskui jie greitai nubėgo kaimo link.

Netrukus vaikai vėl grįžo, o tarp jų buvo mažas senas žmogelis. Nors išgeltęs (gelsvos odos), bet jis ėjo aukštai iškėlęs galvą, šauniai išsitempęs ir koja smarkiai trenkdamas į žemę kaip žygiuojantis kareivis.

– Tai bent keistuolis, – pasakė Klara Giula vežėjui, kai senis, vaikų būrio apsuptas, įsiveržė pro vartus. Ji neturėjo mažiausio supratimo, kas tai per vienas. Tačiau jis buvo didingai apsirengęs ir turėjo atkreipti Klaros Giulos dėmesį. Ant galvos buvo užsidėjęs žalią odinį kasketą su plunksnų kuokštu, o aplink kaklą, siekdamos krūtinę, grandine kabojo žvaigždės ir kryžiai iš standaus (kieto) auksuoto popieriaus. Atrodė, lyg tai būtų auksinė kaklo puošmena.

Šiuokart (šį kartą, dabar) vaikai jau nebetylėjo, bet visa gerkle rėkė:
– Karalienė! Karalienė!

Vargšas senas žmogus, paliepęs jiems nutilti, žingsniavo būrio priešakyje, lyg rėkiantieji, besikvatojantieji vaikai būtų garbės sargyba.

Kai visas būrys priėjo jau beveik prie pat durų, Klara Giula ūmai sukliko (suriko) ir puolė į vidų pas Katryną.
– Kas tai toks? – paklausė Klara Giula siaubo apimta. – Ar tai tėvas? Negi jis išėjo iš proto?
– Taip, – atsakė Katryna.

Iš susijaudinimo Katryna pravirko ir užsidengė veidą prikyšte.
– Ar dėl manęs taip atsitiko?
– Gerasis Dievas iš mielaširdystės (geros širdies, gerumo) padarė tai dėl jo, – raudojo (verkė balsu) Katryna. – Jis matė, kad tėvui per sunku pakelti tą smūgį.

Toliau Katryna nebegalėjo aiškinti, nes Janas jau stovėjo ant slenksčio. Jam iš paskos skverbėsi visas būrys vaikų, norinčių pamatyti, koks gi iš tikrųjų bus tas susitikimas, apie kurį jie taip dažnai girdėjo pasakojant.

Portugalijos karalius neprisiartino prie dukters. Jis sustojo palei duris ir padeklamavo iškilmingą pasveikinimą:

Būk pasveikinta, būk pasveikinta, tu skaisčioji,
tu gražioji, turtingoji Giuleborga!

Šiuos žodžius Janas ištarė didingai, kaip paprastai sakoma iškilmingomis akimirkomis, o kartu užplūdo jo akis skaisčios džiaugsmo ašaros. Tik vargais negalais (sunkiai) įstengė jis susivaldyti, kad jo balsas nedrebėtų.

Baigęs didingą, iš anksto paruoštą, gerai apgalvotą pasveikinimą, karalius triskart smarkiai sudavė į grindis sidabruota lazda, reikalaudamas tylos ir dėmesio. Paskui ėmė dainuoti virpančiu balseliu.

Klara Giula atsistojo prie pat motinos. Atrodė, lyg ji norėtų pasislėpti. Iki šiol Klara Giula tylėjo, bet, Janui pradėjus dainuoti, ji iš siaubo kraupiai (baisiai) suriko ir jau norėjo pareikalauti, kad tėvas liautųsi (sustotų, nebedainuotų).

Katryna smarkiai sugriebė ją už peties.
– Tegu! – paliepė Katryna. – Nuo to laiko, kai tu mums dingai be žinios, jis visą laiką džiaugėsi, galėsiąs tave pasveikinti šia daina.

Klara Giula nutilo, o Janas dainavo:

Karalienės tėvui
Iš džiaugsmo plasta (virpa, daužosi) širdis.
Mums laikraščiai skelbė:
Austrija ir Portugalija,
Mecas ir Japonija –
Bum, bum, bum, rataplan.
Bum, bum!

Daugiau Klara Giula nebegalėjo pakelti to siaubo. Ji puolė į priekį, greitai išvarė vaikus ir uždarė duris.

Paskui ji pasisuko į tėvą. Smarkiai supykusi, treptelėjo koja į grindis.
– Nagi nutilk, nutilk! – įsakė Klara Giula. – Ar nori mane išjuokti prieš visą kaimą, kad vadini karaliene?

Janas kiek sumišo (sutriko), bet tik akimirką. Kaipmat jis susigriebė (suprato, ką daryti). Juk ji – didžioji karalienė! Visa, ką ji daro, turi būti gerai. Visa, ką ji kalba, – medus, balzamas.

Iš džiaugsmo Janas pamiršo pasidairyti aukso karūnos, aukso sosto ir auksu tviskančių kariškių. Jeigu ji nori atrodyti neturtinga ir bejėgė, tai čia vien jos reikalas. Klara Giula sugrįžo, ir tai – neapsakomas džiaugsmas.