Karalius

Pirmąjį rugsėjo sekmadienį Svarstjės bažnyčioje susirinkusiems žmonėms teko pamatyti tokį vaizdą, kuris be galo juos nustebino.

Svarstjės bažnyčioje yra dideli chorai (čia: balkonai bažnyčioje) įstrižai visos navos (kolonomis atskirta bažnyčios dalis). Jau nuo neatmenamų laikų įprasta, kad pirmajame chorų suole sėdi įžymūs žmonės – ponai kairėje, ponios ir panelės dešinėje.

Kitiems bažnyčios lankytojams neuždrausta tenai sėstis, nes šioje bažnyčioje visos vietos laisvos (čia: neužimtos, neišpirktos). Tačiau, savaime aišku, kokiam vargšui samdiniui niekados neateitų į galvą sėstis į kurį iš tų suolų.

Anksčiau Janas visuomet džiaugdavosi, matydamas tenai sėdint ponus. Tačiau šį sekmadienio rytą – kas gi jie tokie, tie ponai, palyginus su tuo didingumu, kurį žmonės išvys? Tikrasis karalius! Toks dar tikrai nė karto nesėdėjo ponų suoluose!

Dabar, dabar iš tikrųjų pirmajame suole sėdi pasaulio galiūnas! Pačiame priekyje, labiausiai regimoje vietoje, abiem rankom parimęs ant ilgos lazdos su sidabrine galvute. Ant galvos – aukštas žalios odos kasketas (speciali kariška kepurė), o ant krūtinės tviska dvi didelės, auksu ir sidabru žėrinčios ordinų žvaigždės.

Kai vargonai sugriaudėjo, karalius pragydo pilnu balsu (garsiai). Karalius turi bažnyčioje garsiai ir aiškiai giedoti, nors jis ir nepataiko į toną, nors ir neišlaiko melodijos. Žmonės džiaugiasi jau vien tuo, kad gali jo, karaliaus, klausytis.

Ponai vis žvalgėsi į jį. Ir nieko nuostabaus – pirmą kartą tikroji didenybė atsisėdo tarp jų. Tiesa, kasketą teko nusiimti, nes taip daro net ir karalius, atėjęs į bažnyčią. Tačiau Janas kiek galėdamas jo nenusiėmė, kad žmonės galėtų pasigrožėti, kiek širdis trokšta.

Daugelis žmonių, kurie sėdėjo žemai, navoje, pasukdavo galvas į chorą. Atrodė, kad jiems daugiau rūpi karalius negu pamokslas. Galbūt žmonės kiek nustebo išvydę taip išaukštintą jį, vargšą Janą, tačiau jie turi suprasti: karalienės tėvas, savaime aišku, pats turi būti karalius. Kitaip neįmanoma.

Po pamaldų Janas išėjo iš bažnyčios į aikštę. Beregint prie jo priėjo keli pažįstami. Tačiau jis nespėjo niekam nė žodžio pratarti, tuojau atskubėjo zakristijonas Svartlingas. Jis pastoriaus vardu pakvietė Janą užeiti į zakristiją (patalpą bažnyčioje).

Kai Janas su zakristijonu įėjo į zakristiją, pastorius sėdėjo nusisukęs nugara į duris. Jis tuo metu šnekučiavosi su riksdago (Švedijos parlamento) nariu Karlu Karlsonu. Pastorius buvo susijaudinęs ir nusiminęs – nedaug trūko, kad pravirktų.

– Ką aš padariau apsaugoti jaunai aštuoniolikmetei merginai, kuri be jokios globos buvo išsviesta (išmesta, paleista) į pasaulį? Ką padariau, kad paguosčiau jos tėvą, kuriam ši duktė buvo vienintelė būtybė, dėl kurios jis gyveno?

– Bet kas iš viso galėjo manyti, kad atsitiks taip blogai? – atsiliepė riksdago narys. – Juk jauni žmonės turi iškeliauti į pasaulį. Kiti iš šios parapijos taip pat išvyko, ir daugumai iki šiol gerai einasi.

– Gerasis Dieve, padėk man su juo pasišnekėti, – maldavo pastorius. – Kad surasčiau tinkamų žodžių, kurie pasiektų mažėjantį jo protą.

Kaip tik tuo metu greta Jano stovėjęs zakristijonas kostelėjo, ir pastorius atsisuko. Greitai atsistojo jis nuo savo kėdės ir abiem rankom paėmė Jano ranką.

– Mielasis Janai! – tarė pastorius.

– Čia jau nebe Janas, mano gerasis pastoriau. Dabar prieš jus stovi Portugalijos karalius Johanesas. Su tuo, kas nenori jo vadinti tikruoju vardu, jam nėra ko nė prasidėti.

Tai pasakęs, Janas šiek tiek linktelėjo galvą, karališkai atsisveikindamas. Paskui užsidėjo savo kasketą ir pasisuko ant kulno. O tie trys, likę zakristijoje, be galo nustebę žiūrėjo, kaip Janas atidarė duris ir išėjo.