Karalienė

Jau praslinko dvylika mėnesių, kai mažosios mergaitės iš Skruliukos nebėra namie. Tačiau Janas dar nė žodelio neprasitarė, kad jis žino apie visus tuos didžius dalykus, kurie jai atsitiko. Atėjo diena, kai Janas turėjo liautis tylėjęs.

Vieną rugpjūčio mėnesio dieną vėl nusileido Janas į prieplauką ir laukė dukters. Jis negalėjo ištverti kasdien nenuėjęs į prieplauką pasižiūrėti, kaip jo dukra grįš namo.

Garlaivis ką tik buvo atplaukęs. Janas matė, kad Klaros Giulos ir vėl nėra. Jam atrodė, kad per tiek laiko ji jau galėjo viską sutvarkyti ir grįžti namo. Matyt, atsirado naujų kliūčių. Iš tikro, labai gaila, kad ji šiandien negrįžo. Prieplaukoje kaip tik buvo daug jo pažįstamų. Yra ir senasis Agripa...

Janas įsivaizdavo, kaip būtų gražu, jeigu Klara Giula šiandien visu savo didingumu stovėtų garlaivyje. O jos vis dėlto nebuvo, todėl jam nebeliko nieko kita, kaip tik grįžti namo. Janas jau norėjo eiti iš prieplaukos, tik senasis piktasis Agripa pastojo jam kelią.

– Tai vis dar tebelakstai paskui savo dukrą? – įgėlė (įžeisdamas pasakė) Agripa.

Janas žinojo, kad tokiam kaip Agripa geriausia nė žodžio nesakyti, ir jis paprasčiausiai pasuko į šalį, norėdamas pro jį praeiti.

– Žinoma, nieko nuostabaus, kad tu mielai norėtum susitikti su tokia puikia dama (ponia), kokia ji, atrodo, pasidarė, – tęsė Agripa.

Tuomet Ogiustas Der Nolis puolė senį, sugriebė jį už peties, reikalaudamas, kad pastarasis nutiltų.

Agripa nė nemanė nutilti.
– Jau visa apylinkė žino! Laikas pagaliau ir tėvams sužinoti, kas dedasi. Janas Andersonas šaunus vyras, nors ir blogai išaugino savo dukterį. Daugiau nebegaliu pakęsti, matydamas jį kiauras savaites sėdint ir laukiant tos...

Mažąją mergaitę iš Skruliukos jis pavadino tokiu bjauriu vardu, kad Janas, jos tėvas, niekados to nepakartotų, niekados, net ir savo mintyse.

Dabar, kai Agripa sviedė jam žodį į akis taip garsiai, kad visi žmonės prieplaukoje turėjo išgirsti, ūmai prasiveržė tai, ką Janas ištisus metus slėpė savyje. Ilgiau Janas nebegalėjo išlaikyti paslapties.

Be jokio pykčio, be mažiausios pagiežos pasakė Janas tai, ką turėjo pasakyti. Jo lūpų kampučiai ėmė trūkčioti, jis mostelėjo ranka, ir tas turėjo reikšti, kad iš viso neverta į panašius žodžius atsakinėti. Janas tiek tepasakė:
– Kai karalienė sugrįš...

– Karalienė? Kokia karalienė? – pašiepiamai ėmė kikenti Agripa.

Janas iš Skruliukos nepaisė, kad Agripa pertarė jį, ir kalbėjo toliau:
– Kai Portugalijos karalienė Klara Fina Giuleborga su aukso karūna ant galvos stovės čia prieplaukoje, o septyni karaliai neš jos drabužio uodegą, septyni prijaukinti liūtai gulės prie jos kojų, o septyniasdešimt septyni aukščiausieji kariškiai, išreikšdami jai pagarbą, praeis pro šalį išsitraukę kardus – tada pamatysime, ar tu, Agripa Prestbergai, išdrįsi jai į akis pakartoti tai, ką šiandien pasakei man.

Po šių žodžių Janas dar kurį laiką stovėjo vietoje, norėdamas pasimėgauti siaubu, kuris atsispindėjo visų veiduose. Paskui jis apsisuko ir nuėjo savo keliu.

Vos tik Janas nusisuko, prieplaukoje kilo triukšmas, riksmai. Paskui Janas išgirdo kažką dusliai žnektelint (nukrintant ant žemės) ir neiškentęs atsigręžė atgal.

Senasis Agripa gulėjo parblokštas (pargriautas) žemėn. Priešais jį, sugniaužęs kumščius, stovėjo Ogiustas Der Nolis.
– Puikiausiai žinojai, niekše, kad jam bus nepakeliama išgirsti teisybę! – sušuko Ogiustas Der Nolis. – Tu tikras beširdis!

Šitiek išgirdo Janas iš Skruliukos. Kivirčai (nesutarimai) ir vaidai (ginčai) jam buvo koktūs (nemalonūs), taigi jis nuėjo toliau, nesikišdamas į ginčą.

Tačiau keista. Kai tik Janas liko vienas, toli nuo žmonių, pratrūko jis smarkiai raudoti. Jis nepajėgė suprasti, ką tai galėtų reikšti. Tikriausiai tai buvo džiaugsmo ašaros – turbūt jis verkė iš džiaugsmo, kad pagaliau atėjo laikas atskleisti paslaptį. Janui atrodė, lyg duktė būtų ūmai grįžusi pas jį.