Laukimas

Inžinierius (aukštus mokslus baigęs žmogus, technikas) Boreusas iš Borgo kasdien ateidavo pasivaikščioti į prieplauką, norėdamas pasižiūrėti, kaip atplaukia garlaivis. Borgo prieplaukoje visuomet būdavo daug laukiančiųjų, nes niekad negalėjai būti visiškai tikras, kada garlaivis atplauks. Kas norėdavo būtinai pasitikti garlaivį, tas jau dešimtą valandą būdavo prieplaukoje, kur galėdavo net ištisą pusdienį pralaukti.

Šią vasarą inžinieriaus dėmesį patraukė vienas žmogelis. Nedidelio ūgio, švelnios ir malonios išvaizdos senukas kasdien sėdėdavo ten laukdamas.

Visuomet ramiai sėdėdamas, žmogelis abejingai žiūrėdavo priešais, kol išvysdavo garlaivį. Tada jis pašokdavo, ir jo veidas nušvisdavo iš džiaugsmo. Jis stačia pakrante nubėgdavo žemyn ir sustodavo pačiame tiltelio gale, tartum būdamas tikras, kad iš tiesų kas nors atplauks.

Tačiau niekuomet niekas neatplaukdavo. Laivui nuplaukus, tas žmogus likdavo ten vienišas, kaip ir prieš tai. Džiaugsmas išnykdavo iš jo veido. Pasukęs grįžti namo, jis atrodydavo susenęs ir nuvargęs. Atrodydavo, kad jis nebeįstengs užkopti į statų krantą.

Inžinierius Boreusas nepažinojo to žmogaus. Vieną gražią dieną, pamatęs jį taip sėdint ir akis įsmeigus žiūrint į ežerą, inžinierius pradėjo su juo kalbą. Netrukus inžinierius sužinojo, kad tas žmogus laukia savo dukros, kuri išvyko iš namų ir šiandien turi grįžti.

– Ar jūs tikrai žinot, kad ji šiandien grįš? – paklausė inžinierius. – Jau du mėnesius matau jus čia kasdien sėdint ir laukiant. Turbūt jau ne kartą ji bus jums neteisingai pranešusi apie savo grįžimą.

– Oi ne, to ji nepadarė, – švelniai atsakė tas žmogus. – Ji mums neatsiuntė jokios neteisingos žinios, tikrai jokios.

– Diena iš dienos jūs čia sėdite ir laukiate, o ji vis neparplaukia. O jūs sakote, kad ji nesuklaidino jūsų, pranešdama apie savo grįžimą?! – pasipiktinęs sušuko inžinierius, nes jis buvo ūmus žmogus.

– Ne, – atsakė mažasis žmogelis, maloniomis vaiskiomis (šviesiomis) akimis žvelgdamas inžinieriui į veidą. – To ji negalėjo padaryti, nes iš viso neatsiuntė mums jokios žinios. Nuo pernai metų spalio pirmosios negavome laiško.

– Tai kodėl jūs nuolat čia ateinate? – negalėjo atsistebėti inžinierius. – Sėdite čia kiekvieną priešpietį ir vėpsote (žiūrite be reikalo).

– Iš tikrųjų negerai, – prisipažino žmogelis, šypsodamasis pats sau. – Bet netrukus ir vėl viskas bus puiku.

– Tinkamiausia vieta jums – beprotnamyje! – sušuko inžinierius Boreusas visai įtūžęs (labai įpykęs).

Žmogus nieko neatsakė. Rankomis apsikabinęs kelius, jis sėdėjo visiškai ramiai. Šypsena apie jo lūpas sklido kas kartą plačiau ir plačiau. Atrodė, kad kas valandėlę žmogus vis labiau įsitikina savo pergale.

Inžinierius gūžtelėjo pečiais ir paliko jį besėdintį. Pusiaukelėje inžinierius stabtelėjo. Jam pagailo to žmogaus ir jis grįžo atgal. Inžinieriaus veidas dabar atrodė nuoširdus. Išnyko visas kartumas, kuris buvo griežtuose jo bruožuose.

Jis ištiesė tam žmogui ranką.
– Norėčiau jums tik ranką paspausti, – tarė inžinierius. – Ligi šiol galvojau, kad šičia, kaime, tik mane labiausiai kamuoja ilgesys. Dabar matau radęs tokį, kuris ir mane pralenkia.