Egzaminai

Kai mažajai suėjo šešeri metai, vieną darbo dieną nuėjo Janas iš Skruliukos į Estanbiu mokyklą egzaminų pasiklausyti.

Tai buvo pirmoji mokykla visoje parapijoje. Visi džiaugėsi, kad jie dabar turi mokyklą. Iki tol zakristijonui (žmogui, dirbančiam bažnyčiai) Svartlingui nebuvo kitos išeities, kaip keliauti kartu su savo mokiniais iš vieno kiemo į kitą.

Ligi 1860 metų, kol nebuvo naujosios mokyklos, kas keturiolika dienų turėdavo jis mokyti vis kitoje vietoje. Dažnai tekdavo mokytojui su savo mažais mokiniais sėdėti tokioje patalpoje, kur šeimininkė verda valgyti arba šeimininkas dirba staliaus darbą, o pasienyje po suolu kudakuoja vištos.

Nepaisant visko, pamokos visuomet eidavo gerai, nes zakristijonas Svartlingas buvo toks žmogus, kuris bet kokiomis aplinkybėmis mokėjo daryti tvarką. Tačiau kaip puikiai turėjo jis jaustis dabar, galėdamas mokyti tikroje mokykloje, vien tam skirtame kambaryje, kuris iš klasės negali būti verčiamas kuo kitu. Vykstant pamokoms čia negalėdavo užsukti kokia kaimynė kavos gerti arba kaip višta pakudakuoti.

Čia zakristijonas Svartlingas galėjo pakabinti paveikslus iš Biblijos istorijos, gamtos piešinius ir Švedijos karalių portretus. Čia vaikai turėjo prideramus (tinkamus) žemučius suolus ir staliukus. Jiems nebereikėjo sėdėti prie aukšto stalo. O patsai Svartlingas turėjo čia tikrą katedrą (paaukštintą vietą) su lentynomis ir stalčiais, kur galėdavo susidėti didžiulius savo žurnalus. Per pamokas, sėdėdamas prie šios katedros, Svartlingas atrodė iškilmingiau negu bet kada savo gyvenime.

Nors ir visi buvo patenkinti naująja mokykla, vis dėlto tėvai pajuto, kad vaikai jiems šiek tiek svetimi pasidarė. Atrodė, tartum vaikai būtų įžengę į kažkokį naują, vertingesnį pasaulį, kuris seniesiems buvo visiškai neprieinamas. Iš tiesų, neteisinga taip galvoti. Juk tėvams turėjo būti be galo džiugu, kad vaikams teko geresnė dalia (likimas) negu jiems.

Netoli mokyklos, pamačiusi kitus vaikus, susirinkusius prie durų, Klara ištraukė savo ranką iš tėvo ir perėjo į kitą pusę kelio. Vos tik jie priėjo prie mokyklos, Klara paliko savo tėvą bestovintį ir prisidėjo prie būrelio vaikų.

Per egzaminus Janas iš Skruliukos sėdėjo kėdėje prie pat katedros tarp įžymių ponų ir mokyklos tarybos narių. Janas turėjo čia atsisėsti, kitaip tebūtų matęs vien tik Klaros sprandą, nes ji kartu su mažiausiais sėdėjo pirmame suole, dešinėje nuo katedros. Jeigu ne tai, nieku gyvu nebūtų Janas atsisėdęs tokioje garbingoje vietoje, tačiau dėl tokios dukros kaip Klara Giula tėvui nedera laikyti savęs blogesniu už bet ką kitą.

Klara Giula iš savo vietos neabejotinai turėjo matyti tėvą, tačiau ji nė karto į jį nepažvelgė, tartum jo visiškai nė būti nebūtų.

Užtat nuo mokytojo Klara Giula akių nenuleido. Dabar mokytojas Svartlingas klausinėjo vyresnius mokinius, sėdinčius kairėje nuo katedros. Pastarieji turėjo paskaityti, žemėlapyje parodyti įvairius kraštus ir miestus, priėję prie lentos išspręsti po uždavinį. Mokytojas turėjo laiko vos retkarčiais užmesti akį į mažuosius dešinėje.

Iš tiesų, nieko nebūtų atsitikę, jeigu Klara Giula bent būtų žvilgtelėjusi į tėvą, tačiau ji nė karto net galvos nepasuko į tą pusę. Tėvas šiek tiek guodėsi tuo, kad ir visi kiti vaikai elgėsi lygiai taip pat. Visi sėdėjo įsmeigę skaisčias savo akutes į mokytoją. Tie mažieji varliūkščiai dėjosi suprantą viską, apie ką šis kalba. O, mokytojui iškrėtus pokštą (pajuokavus), baksnojo vienas kitam alkūnėmis ir juokėsi.

Tėvai negalėjo atsistebėti, matydami vaikus taip mandagiai elgiantis per užsitęsusius egzaminus. Nuostabus žmogus buvo zakristijonas Svartlingas – jis mokėjo išgauti iš vaikų viską, ko norėjo.

Janas tuo metu ėmė nerimauti ir būgštauti. Jis jau pats gerai nebežinojo, ar ten sėdi jo tikroji dukrytė, ar kieno kito vaikas. Tas jį taip kankino, kad galų gale, pasikėlęs iš savo vietos, atsisėdo arčiau durų.

Pagaliau vyresnieji buvo išegzaminuoti. Atėjo eilė mažiesiems, kurie vos tebuvo pramokę skaityti. Vis dėlto ir jie turėjo atsakyti į kai kuriuos klausimus. Juos imta klausinėti apie pasaulio sukūrimą.

Pradžioje mažieji turėjo atsakyti į klausimą, kas sutvėręs šį pasaulį. Tą jie puikiausiai žinojo. Tačiau, nelaimei, toliau mokytojas paklausė, ar jie nežino, kaip dar kitaip vadinamas Dievas.

Visi mažieji pirmokai neteko žado. Jų skruostai išraudo, kaktelės susiraukšlėjo, tačiau nė vienas neįstengė atsakyti į tokį paprastą klausimą.

Vyresniųjų suoluose viena per kitą iškilo rankos, visi ėmė kuždėtis, prunkšti. Tačiau aštuonetas pirmokų sėdėjo nepraverdami burnos. Nė žodžio nemokėjo atsakyti nei Klara Giula, nei kuris kitas.

– Yra tokia malda, kurią mes kasdien kalbame, – tarė mokytojas. – Kaipgi ten vadinamas Dievas?

Dabar Klara Giula suvokė. Ji suprato: mokytojas nori, kad pasakytume, jog Dievą vadiname taip pat ir Tėvu. Ji iškėlė ranką.

– Kaip mes paprastai dar vadiname Dievą, Klara Giula? – paklausė mokytojas.

Smarkiai įkaitusiais skruostais atsistojo Klara Giula savo suole, o kietai supinta jos kasytė styrojo užpakalyje tartum uodegaitė.

– Mes jį vadiname Janu! – atsakė Klara Giula garsiai ir aiškiai.

Tai išgirdę, visi suprunkštė: ponai, mokyklos tarybos nariai, tėvai, mokiniai – visi. Lūpos tiesiog pačios šypsojosi. Net ir pats mokytojas, atrodo, pralinksmėjo.

Klara Giula smarkiai nuraudo, ašaros užplūdo jai akis. Bet mokytojas stuktelėjo į grindis lazda, kuria jis rodydavo žemėlapyje, ir sušuko:
– Tylos!

Paskui keliais žodžiais jis viską paaiškino:
– Klara Giula turbūt norėjo pasakyti „Tėvu“, – tarė mokytojas. – Bet pasakė „Janu“, nes jos tėvas vardu Janas. Mums nėra ko taip labai stebėtis mažosios mergaitės atsakymu. Aš nežinau, ar mokykloje yra dar bent vienas vaikas, turįs tokį gerą tėvą, kaip Klara Giula turi. Aš matydavau jį per audrą ir lietų prie mokyklos jos belaukiantį. Užėjus pūgoms, kai keliai smarkiai užpustyti, tėvas nešte nešdavo ją į mokyklą. Todėl netenka stebėtis, kad mergytė sako „Janas“, norėdama išreikšti geriausia, ką ji iš viso žino.

Mokytojas nuoširdžiai paglostė mažajai mergytei galvutę, o žmonės kartu ir juokėsi, ir buvo sujaudinti.

Klara Giula sėdėjo savo vietoje, žiūrėjo tiesiog prieš save ir nežinojo, ką turėtų daryti. Tačiau Janas Andersonas iš Skruliukos jautėsi laimingas kaip karalius. Dabar staiga jis vėl įsitikino, kad ši mažoji mergytė priklauso tik jam, o ne kam kitam.