Plastanti širdis

Iki pat gilios senatvės Janas Andersonas iš Skruliukos be paliovos pasakodavo apie tą dieną, kai jo mažoji mergytė atėjo į šį pasaulį.

Jau anksti rytą, vos tik prašvitus, išsirengė jis pas pribuvėją (moterį, kuri padeda gimdyvei) ir kitas pagalbininkes. Paskui visą priešpietį išsėdėjo jis malkinėje ant kaladės ir laukė… laukė…

Lietus pylė kaip iš kibiro. Nors Janas sėdėjo po stogu, tačiau vanduo purškė pro plyšius, o retkarčiais vėjas žliugteldavo visą lietaus srautą pro bedurės malkinės angą.

– Nežinau, ar kas galėtų manyti, kad aš džiaugsiuos susilauksiąs kūdikio? – murmėjo Janas. Jis taip smarkiai paspyrė pagalį, kad šis išlėkė į kiemą. – Tai didžiausia nelaimė, kokia tik galėjo mane ištikti. Mudu su Katryna susituokėme vien todėl, kad nebereiktų ilgiau tarnauti pas Eriką iš Falos ir triūsti (dirbti) svetimiems. Norėjosi turėti savo pastogę, savų rakandų (daiktų), o apie vaikus nė nesapnavom.

Jis užsidengė veidą rankomis ir giliai atsiduso. Šaltis, drėgmė ir ilgas laukimas drumstė (gadino) jo nuotaiką, bet visa tai nebuvo didžiausia jo liūdesio priežastis.

„Kiauras dienas nuo ankstaus ryto ligi vėlaus vakaro tenka dirbti, – galvojo Janas, – tačiau iki šiol bent naktį galėdavau pailsėti. Kūdikis tikriausiai bus didelis rėksnys, taigi nė naktį nebeturėsiu ramybės.“

Apie tai pagalvojus, jį dar didesnė širdgėla ėmė graužti. Janas stipriai atitraukė rankas nuo veido ir ėmė jas taip grąžyti (sukinėti į skirtingas puses), kad net sąnariai braškėjo.

– Ligi šiol dar šiaip taip stūmėmės (gyvenome). Katryna su manim galėdavo eiti į darbą. Tačiau dabar ji turės būti namie ir rūpintis vaiku.
– Taip, taip, – kalbėjo Janas ir, tartum norėdamas sustiprinti savo žodžius, ėmė abiem kumščiais tvoti (trankyti, mušti) per kaladę. – Jeigu būčiau žinojęs, kad taip atsitiks, būčiau atsisakęs statydintis namus, visko būčiau atsisakęs ir ligi pat savo amžiaus pabaigos būčiau gyvenęs Falos tvarto kamaroje (kambarėlyje).

Tai buvo baisūs žodžiai. Janas puikiausiai tą jautė, bet negeidė jų atsisakyti.

Staiga išgirdo jis už sienos pypsintį balsiuką ir ūmai nuščiuvo (aprimo).

Malkinė buvo pristatyta prie gyvenamojo namo. Įtempus klausą, jo ausis pasiekdavo šitie pypsintieji garsai. Janas Andersonas suvokė, ką tai reiškia. Ilgą laiką jis sėdėjo visiškai ramiai, neparodydamas nei sielvarto, nei džiaugsmo.

Galų gale jis gūžtelėjo (patraukė) pečiais ir tarė:
– Taigi, pagaliau atėjo į šį pasaulį. Dabar žengsiu į savo namus kiek pasišildyti.

Tačiau ir šitas malonumas ne taip greit atėjo. Jis vėl turėjo laukti valandų valandas.

Lietus pylė gūsiais, vėjas šėlo vis smarkiau. Nors tik rugpjūčio pabaiga, oras buvo žvarbus kaip lapkričio mėnesį.

Janui Andersonui dingtelėjo mintis, kuri dar labiau jį prislėgė ir nuliūdino. Jis pajuto, kad visi jį niekina (negerbia), su juo nesiskaito (nepaiso jo nuomonės).

– Ne tik pribuvėja, bet ir trys ištekėjusios moterys ten prie Katrynos, – tarė jis. – Juk galėtų viena iš jų išeiti ir pasakyti – berniukas ar mergaitė.

Priglaudęs ausį prie namo sienos, Janas įsiklausė ir išgirdo, kaip židinyje kuriama ugnis. Paskui pamatė jis moteriškes nešant iš šaltinio vandenį. Tačiau atrodė, kad nė viena jų nepastebi Jano.

Tuomet staiga užsidengė jis rankomis veidą ir visu liemeniu ėmė siūbuoti.
– Gerasis mano Janai Andersonai, kur tavo kaltė? Kodėl gi tau gyvenime taip nesiseka? Kodėl visuomet esi nustumiamas? Kodėl tu negalėjai vesti jaunos, gražios merginos? Kodėl paėmei tą seną mergą Katryną?

Janas dabar jautėsi taip, tarsi Dievas ir žmonės jam neteisingi. Jis atitraukė rankas nuo veido ir mėgino atrodyti įžūlus (šiurkštus, nemalonus).
– Kai tau bus leista įžengti į trobą, tada tu nė karto nežvilgtelsi į savo kūdikį, mano gerasis Janai Andersonai, – nusprendė jis pats vienas. – Nė žodžio netardamas prieisi prie ugnies ir pasišildysi.

Janas kaip tik buvo besikeliąs nuo kaladės ir malkinės angoje išvydo senąją Falos ponią. Ji kuo gražiausiai nusilenkė Janui ir pakvietė į vidų pažiūrėti kūdikio.

Su tokia nuotaika Janas Andersonas kažin ar būtų ėjęs, jeigu jį būtų kvietęs kas kitas, o ne pati senoji Falos ponia. Su ja, žinoma, Janas nuėjo, tačiau nė kiek neskubėdamas.

– Prašau, Janai! – tarė Falos ponia ir plačiai atvėrė duris, o pati pasitraukė, kad Janas įeitų pirmas.

Vos tik žvilgtelėjęs, Janas tuoj pamatė, kaip tvarkinga ir švaru troboje. Kavinukas pastatytas ant židinio krašto, kad kava kiek atauštų. Palangėje padengtas stalas. Sniego baltumo staltiesė ir puodeliai kavai buvo ponios iš Falos.

Katryna gulėjo lovoje. Kitos dvi moterys, kurios atėjo pagelbėti, buvo prisišliejusios prie sienos, kad Janas netrukdomai galėtų viską apžiūrėti.

Prie pat padengto stalo stovėjo pribuvėja ir laikė ant rankų suvystytą kūdikį.

Nejučiom dingtelėjo Janui Andersonui mintis, kad viskas atrodo taip, tartum jis čia būtų svarbiausias asmuo. Katryna žiūrėjo į jį švelniai, lyg norėdama pasiteirauti, ar jis patenkintas. Visų kitų akys irgi buvo nukreiptos į jį, tartum reikalaudamos pagyrimo už visą vargą, kurį moterims teko patirti.

Janas, netardamas nė žodžio, stovėjo vidury kambario. Tad pribuvėja žengė prie jo. Troba buvo nedidukė, ir, žengus tiktai vieną žingsnį, ji tiek priartėjo prie Jano, kad įdėjo kūdikį jam tiesiog į glėbį.

– Tik pažiūrėkit, Janai, kokia puiki mergytė! – tarė pribuvėja.

Stovėjo dabar vargšas Janas, laikydamas rankose kažką šilta, apmuturiuota didele skepeta (skara, audeklo gabalu). Skepeta buvo kiek praskleista. Janas matė mažutį susiraukusį veiduką ir susitraukusias rankytes.

Ką jis turi daryti su tuo daiktu, kurį pribuvėja įdėjo jam į glėbį? Ūmai pajuto Janas krustelėjimą, nuo kurio sutirtėjo ir jis, ir kūdikis. Tučtuojau širdis krūtinėje jam taip smarkiai suplakė, kaip dar niekuomet gyvenime nebuvo plakusi.

Tą pat akimirką Janui pranyko šaltis, bloga nuotaika ir sielvartas (rūpestis, širdies skausmas). Tik viena jam teikė nerimo: kodėl ten jo krūtinėje taip daužosi ir plaka?

Pribuvėja paklausė:
– Gal paimti iš jūsų kūdikį?

Tada Janą užplūdo naujas jausmas. Kūdikį? Ne, jo Janas nenorėjo atiduoti.
– Ne, palikit kūdikį man! – tarė jis.

Tą akimirką moterys turbūt kažką išskaitė jo akyse, kažką nugirdo jo balse, ir tai jas pralinksmino. Pribuvėja šiek tiek šyptelėjo, o kitos prapliupo garsiai kvatoti.

– Janai, negi jūs gyvenime nieko taip nemylėjote? – paklausė pribuvėja.
– Nee, – atsakė Janas.

Staiga Janas suvokė, kas dabar išjudino jo širdį ir privertė taip smarkiai plakti. Jis pradėjo numanyti, ko jam trūko visą gyvenimą: toks žmogus, kuris nejaučia savo širdies plastant nei skausme, nei džiaugsme, negali būti laikomas tikru žmogumi.