Devintas skyrius, pateikiąs daugiau smulkmenų apie malonųjį senąjį džentelmeną ir daug žadančius jo auklėtinius

Buvo jau vėlyvas rytas, kai Oliveris pabudo po ilgo, kieto miego. Kambary buvo tik senas žydas, kuris, tyliai švilpaudamas, virė pusryčiams kavą prikaistuvyje, vis maišydamas ir maišydamas jį geležiniu šaukštu.

Nors Oliveris jau nebemiegojo, dar nespėjo išsiblaivyti. Jis skendėjo tarp įmigio ir visiško pabudimo. Pusiau atmerktomis akimis matė žydą, girdėjo jo švilpavimą. Kai kava išvirė, žydas dar kelias minutes pastovėjo prie prikaistuvio, tada atsigręžė, pasižiūrėjo į Oliverį ir pašaukė jį vardu. Tas neatsiliepė, atrodė miegąs.

Įsitikinęs tuo, kad Oliveris dar miega, žydas tylomis priėjo prie durų ir užsklendė (uždarė) jas. Po to ištraukė, kaip Oliveriui pasirodė, iš kažkokios slėptuvės po grindimis mažą dėžutę ir atsargiai padėjo ant stalo. Kai jis pakėlė dangtelį ir pažvelgė į vidų, jo akys sublizgo. Prisitraukęs prie stalo seną kėdę, atsisėdo ir išėmė iš dėžutės nuostabų aukso laikrodį, žėrintį brangakmeniais.
– A-a! – tarė žydas, ir bjauri šypsena iškreipė jo veido bruožus. – Gudrūs šunyčiai. Gudrūs šunyčiai! Ištikimi iki galo. Neišdavė senio Feidžino. Ir kam jiems mane išduoti? Vis tiek kartuvės nebūtų jų ilgiau laukusios… Tikri šaunuoliai!

Taip murmėdamas, žydas vėl paslėpė laikrodį į tą pačią saugią vietelę. Dar bent pusę tuzino laikrodžių jis ištraukė iš dėžutės ir apžiūrėjo su pasitenkinimu, taip pat ir žiedus, sages, apyrankes ir kitokius brangius papuošalus.
– Koks puikumėlis – mirties bausmė! Mirusieji nebeišplepa nemalonių paslapčių. Ak, koks puikumėlis mūsų verslui! Penkis jų iš eilės timptelėjo į viršų (pakorė kartuvėse), nepaliko nė vieno, kuris išduotų.

Žydo akys, žvelgusios į priekį, dabar nukrypo į Oliverio veidą. Susidomėjęs berniuko žvilgsnis buvo įsmeigtas į jį. Nors jų žvilgsniai susidūrė tik akimirką, trumpiausią laiko tarpą, – to pakako seniui suvokti, kad jis buvo stebimas. Garsiai pokštelėjęs (trinktelėjęs), jis užvožė dangtelį, pagriebė nuo stalo duonriekį peilį ir įsiutęs pašoko.
– Ką tai reiškia?! – suriko žydas. – Kodėl mane seki? Kodėl nemiegi? Ką matei? Sakyk, vaike! Greit, greit, jei nori gyvas likti!
– Aš nebegalėjau ilgiau miegoti, sere, – bailiai atsakė Oliveris. – Atleiskite, sere, jei jums sutrukdžiau.
– Tu jau visą valandą nebemiegi? – paklausė žydas, įnirtingai žvelgdamas į berniuką.
– Ne, tikrai ne! – atsakė berniukas.
– Tikrai?! – sušuko žydas, dar pikčiau ir grėsmingiau žiūrėdamas.
– Prisiekiu, aš miegojau, sere, – karštai atsakė Oliveris. – Iš tiesų miegojau, sere.
– Gana, gana, mano mielas! – tarė žydas, staiga vėl ėmęs elgtis kaip anksčiau, ir truputį pažaidė peiliu, prieš jį padėdamas ant stalo. –Aišku, aš tai žinau, mano mielas. Tik norėjau tave pagąsdinti. Tu drąsus berniukas, Oliveri! – senis kikendamas pasitrynė rankas.
– Ar tu matei tuos puikius daiktelius, mano mielas? – paklausė žydas patylėjęs, dėdamas ranką ant dėžutės.
– Taip, sere! – atsakė Oliveris.
– A! – tarė žydas, truputį išblykšdamas. – Tai… tai mano, Oliveri… tai nedidelis mano turtas. Visa, iš ko galėčiau pragyventi senatvėje. Žmonės vadina mane šykštuoliu (pernelyg taupiu), mano mielas, tiktai šykštuoliu, šit ir viskas.

Oliveris pagalvojo, kad senasis džentelmenas tikrai turi būti šykštuolis, jei gyvena tokioje bjaurioje landynėje (labai prasta vieta), turėdamas tiek laikrodžių; bet pamanęs, kad gal jo rūpinimasis berniukais (kuriuos žydas yra priglaudęs) nemažai kainuoja, tik pagarbiai pasižiūrėjo į žydą ir paklausė, ar jis gali atsikelti.
– Žinoma, mano mielas, žinoma, – atsakė senasis džentelmenas.

Vos Oliveris spėjo nusiprausti, grįžo Klasčius drauge su itin žvaliu jaunu draugu, kurį Oliveris matė pereitą vakarą rūkant. Dabar buvo supažindintas ir sužinojo, jog jis vadinasi Čarlis Beitsas. Keturiese jie sėdo pusryčiauti: gėrė kavą, valgė karštus pyragaičius ir kumpį, kuriuos Klasčius atnešė savo skrybėlėje.
– Na, – tarė žydas, gudriai žvilgterėjęs į Oliverį ir kreipdamasis į Klasčių, – manau, kad padirbėjot šį rytą, mano mieli.
– Gerokai, – atsakė Klasčius.
– Kaip kipšai (velniai), – pridūrė Čarlis Beitsas.
– Šaunūs vaikinai, šaunūs vaikinai! – tarė žydas. – Ką tu atnešei, Klasčiau?
– Porą piniginių, – atsakė jaunasis džentelmenas.
– Galėjo būti sunkesnės, – tarė žydas, rūpestingai apžiūrėjęs jų vidų, – bet jos tikrai dailutės ir puikaus darbo. Jis sumanus darbininkas, tiesa, Oliveri?
– Iš tikrųjų labai sumanus, sere, – atsakė Oliveris.

Ponaitis Čarlis Beitsas ėmė kvatoti, labai nustebindamas Oliverį, nematantį čia nieko juokinga.
– O tu ką atnešei, mano mielas? – paklausė Feidžinas Čarlį Beitsą.
– Šnypštukų, – atsakė ponaitis Beitsas, išsitraukdamas keturias nosines.
– Gerai, – tarė žydas, atidžiai jas apžiūrinėdamas. – Jos labai puikios, labai. Ženklus reikės išardyti adata. Mes išmokysim Oliverį, kaip tai daroma. Pamokyti tave, Oliveri? Cha cha cha!
– Jeigu malonėsit, sere, – atsakė Oliveris.
– Juk tu norėtum įgusti taip lengvai gaminti nosines kaip Čarlis Beitsas, ar ne, mano mielas? – paklausė žydas.
– Labai norėčiau, jei tik jūs mane išmokytumėt, sere, – atsakė Oliveris.

Ponaičiui Beitsui šis atsakymas pasirodė toks juokingas, jog jis vėl pratrūko kvatoti. Kadangi tuo metu gėrė kavą, tad per juoką vos galo negavo.
– Jis toks mielas geltonsnapis! – atgavęs žadą, tarė Čarlis.

Klasčius nieko nepasakė, tik sušiaušė Oliveriui plaukus taip, kad jie pridengė jam akis, ir pareiškė, kad ilgainiui jis išgudrėsiąs.

Po pusryčių, nukrausčius stalą, senasis džentelmenas ir abudu vaikinai pradėjo labai įdomų ir nepaprastą žaidimą. Linksmas senasis džentelmenas, įsikišęs į vieną kelnių kišenę tabokinę, į antrą užrašų knygutę, o į liemenės kišenę laikrodį su grandinėle, įsismeigęs į marškinius segtuką su netikru deimantu, aklinai susisagstė švarką (susisagstėvisas švarko sagas), su lazdele rankoje ėmė tipenti po kambarį, pamėgdžiodamas tuos pagyvenusius džentelmenus, kuriuos galima sutikti gatvėje. Kiekvieną sykį jis vis apsidairydavo aplinkui, ar netykoja vagys ir ar ko netrūksta kišenėse. Jis vis tapšnojo paeiliui visas kišenes taip juokingai ir natūraliai, jog Oliveris kvatojo, iki ašaros ėmė riedėti. Visą laiką abu vaikinai sekė džentelmenui iš paskos. Kai jis pasigręždavo, berniukai mikliai slėpdavosi nuo jo žvilgsnio. Pagaliau Klasčius neva netyčia užmynė senajam džentelmenui koją, o Čarlis Beitsas atsitrenkė iš užpakalio. Akies mirksniu berniukai nukniaukė jo tabokinę, užrašų knygutę, laikrodį su grandinėle ir visa kita. Jei senasis džentelmenas pajusdavo kurio ranką, tai sušukdavo, kurioje kišenėje ranka yra. Paskui žaidimas prasidėdavo iš pradžių.