Dikensas Čarlzas ištraukos iš knygos ,,Oliverio Tvisto nuotykiai“ (2)

Dikensas Čarlzas ištraukos iš knygos ,,Oliverio Tvisto nuotykiai“ (2)

Antras skyrius pasakoja, kaip Oliveris buvo auginamas, auklėjamas ir maitinamas

Kitus aštuonis ar dešimt mėnesių Oliveris buvo sukčiavimų bei apgavysčių auka. Parapijos vadovybė nusprendė, kad Oliverį reikia „atiduoti į fermą“ arba, kitaip sakant, išsiųsti į prieglaudos skyrių, kuriame dvi ar trys dešimtys kūdikių ištisą dieną raičiojasi ant grindų, nejausdami nepatogumų dėl valgio ir apdaro. Jie globojami apysenės moters, gaunančios septynis pensus su puse per savaitę už kiekvieną. Pagyvenusi moteris buvo išmintinga. Ji žinojo, kas naudinga vaikams. O dar geriau suprato, kas naudinga jai pačiai. Todėl didžiąją savaitinės pašalpos dalį pasilikdavo sau. Taigi šios moters rūpestingai globai buvo atiduotas ir Oliveris Tvistas.

Šioje prieglaudoje vaikas įgusdavo (išmokdavo) išgyventi gaudamas kuo mažiausią prasčiausio maisto davinį. Tačiau kaip tik tuo metu, kai vaikas įgusdavo tai daryti, aštuoniais atvejais iš dešimties jis arba susirgdavo iš bado ir šalčio, arba dėl nepriežiūros įkrisdavo į ugnį, arba netyčia uždusdavo. Taip nelaimingas mažas padarėlis (gyva būtybė) nukeliaudavo į kitą pasaulį ir ten susitikdavo su tėvais, kurių nepažino gyvendamas šiame gyvenime.

Kai „fermą“ tikrindavo parapijos tarybos nariai, prieš atvykdami pranešdavo, kad jie atvyksią. Kai jie pasirodydavo, vaikai būdavo dailūs ir švariai aprengti, – ko gi daugiau benorėti!

<…> Devynerių metų Oliveris Tvistas buvo išbalęs, smulkus berniukas, truputį per mažo ūgio ir, be abejonės, labai liesas. Tai buvo jo devynerių metų gimtadienis. Jis šventė savo gimtadienį rūsyje su dviem kitais jaunais džentelmenais (ponaičiais), kurie, kartu su Oliveriu buvo gavę geros pylos (gavę mušti) už tai, kad išdrįso pasakyti esą alkani. Staiga misis Men, garbioji namų šeimininkė, apstulbo, netikėtai pamačiusi misterį (poną) Bamblį, parapijos pareigūną, bandantį įeiti pro sodo vartelius.

– Ar tai jūs, misteri Bambli?! – sušuko misis Men, iškišusi galvą pro langą, apsimesdama be galo nudžiugusi. – Siuzana, tučtuojau nuveskit Oliverį ir tuos du vaikėzus į viršų ir nuprauskit! Kaip aš džiaugiuosi, misteri Bambli, jus matydama!

Misteris Bamblis buvo stambus ir irzlus (greitai supykstantis) žmogus. Misis Men įvedė jį į mažą kambarėlį, pastatė jam kėdę ir įsiteikdama padėjo prieš jį ant stalo trikampę jo skrybėlę ir lazdą.
– O dabar pakalbėsime apie reikalą, – tarė misteris Bamblis, išsitraukdamas iš kišenės knygutę odiniais viršeliais. – Vaikui, kuris buvo greitomis pakrikštytas Oliveriu Tvistu, šiandien sukako devyneri metai. Nors parapija dėjo nepaprastas pastangas, mes jokiu būdu negalėjome sužinoti, kas jo tėvas, kur gyveno jo motina, kokia jos pavardė ir kuo ji vertėsi.
Misis Men nustebusi kilstelėjo rankas ir truputį pagalvojusi pridūrė:
– Bet kaipgi tada jis galėjo gauti pavardę?
Pareigūnas labai išdidžiai pasitempė ir tarė:
– Ją sugalvojau aš.
– Jūs, misteri Bambli?
– Aš, misis Men. Mes pavadiname mūsų auklėtinius alfabetine tvarka (pagal abėcėlę). Paskutiniam buvo tekus raidė S: aš pavadinau jį Svabliu. Paskui eina raidė T, tad pavadinau jį Tvistu. Dar kitas bus Unvinas, po jo Vilkinsas. Aš turiu paruošęs pavardes iki alfabeto pabaigos. Kai pasieksime raidę Ž, vėl pradėsiu nuo pradžios.
– O, jūs turite tikrų rašytojo gabumų, sere! – sušuko misis Men.
– Taip, taip, – atsakė Bamblis, matyt, patenkintas komplimentu, – gal ir galėčiau juo būti, misis Men. Kadangi Oliveris dabar jau per didelis čia pasilikti, taryba nusprendė grąžinti jį į darbo namus. Aš atėjau jo pasiimti. Todėl tuoj pat man jį pristatykit.

Oliveriui ką tik buvo nugramdę (nuprausę, nuvalę) viršutinį purvo sluoksnį, dengiantį veidą ir rankas, ir malonioji globėja įvedė jį į kambarį.
– Oliveri, nusilenk džentelmenui, – tarė misis Men.
Oliveris nusilenkė pareigūnui, sėdinčiam ant kėdės, ir jo trikampei skrybėlei ant stalo.
– Ar eisi su manim, Oliveri? – didingai paklausė Bamblis.
Oliveris jau norėjo pasakyti, kad eis su bet kuo, bet, pakėlęs akis, išvydo misis Men. Ji stovėjo už pareigūno kėdės ir rūsčiu veidu grasino Oliveriui kumščiu. Užuominą jis suprato iš karto – jis turi parodyti, kad jam labai gaila išeiti. Oliveris labai natūraliai pravirko. Misis Men jį tūkstantį sykių apkabino ir davė gabalą duonos su sviestu – būtent to Oliveriui daug labiau trūko.

Su riekute duonos rankoje ir maža ruda parapijos našlaičio kepurėle ant galvos Oliveris išėjo iš nelemtos fermos. Jį vedėsi misteris Bamblis.

Kambarys, kuriame maitindavo berniukus, buvo didelė mūrinė patalpa. Viename gale stovėjo katilas, iš kurio valgio metu pilstydavo košę. Kiekvienas berniukas šio patiekalo gaudavo tik po vieną dubenėlį. Dubenėlių niekad nereikėdavo plauti. Berniukai juos gramdydavo tol, kol šie imdavo blizgėti. Kai baigdavo gramdyti, sėdėdavo ir spoksodavo į katilą godžiomis akimis ir tuo pat metu stropiai laižydavo pirštelius, tikėdamiesi rasti ant jų prilipusios košės kruopelių. Berniukai turėjo gerą apetitą. Oliveris Tvistas ir jo draugai tris mėnesius kentėjo, merdėdami iš alkio. Išbadėję jie pasidarė godūs ir paklaikę (tarsi praradę protą). Vienas berniukas užsiminė draugams, kad jei jis negausiąs antro dubenėlio per dieną, tai kurią naktį galįs suvalgyti šalia gulintį jaunesnį ir silpnesnį berniuką. Jo akys buvo paklaikusios, išalkusios, ir berniukai juo patikėjo. Jie susirinkę pasitarė, buvo mesti burtai, kuriam po vakarienės teks eiti pas ūkvedį ir paprašyti daugiau košės. Burtas teko Oliveriui Tvistui.

Atėjo vakaras. Berniukai susėdo į savo vietas. Ūkvedys virėjo uniforma atsistojo prie katilo, jo padėjėjos išsirikiavo užpakalyje. Prieš menką valgį buvo sukalbėta ilga malda. Košė kaipmat dingo. Berniukai šnabždėjosi tarpusavy ir mirkčiojo Oliveriui, kumščiojo jį. Mažąjį Oliverį alkis išvedė iš kantrybės, o vargas suteikė drąsos. Jis atsikėlė nuo stalo ir, nešdamasis dubenėlį bei šaukštą rankoje, priėjo prie ūkvedžio ir tarė:

– Atleiskite, sere, aš noriu dar truputėlio košės.
Ūkvedys buvo drūtas, sveikas vyras, tačiau baisiai išblyško. Keletą sekundžių apstulbęs jis žiūrėjo į mažą maištininką, o paskui atsišliejo (atsirėmė) į katilą. Padėjėjos nutirpo iš nuostabos, berniukai – iš baimės.
– Ką? – silpnu balsu pagaliau tarė ūkvedys.
– Atleiskite, sere (pone), – atsakė Oliveris, – aš noriu dar truputėlio.
Ūkvedys šėrė Oliveriui samčiu per galvą, stipriai suspaudė jį rankomis ir visa gerkle ėmė šaukti pareigūną.

Taryba posėdžiavo, kai misteris Bamblis labai susijaudinęs įbėgo į kambarį ir tarė:
– Prašom atleisti! Oliveris Tvistas paprašė dar košės!
Kilo sąmyšis (visi sutriko, nežinojo, ką daryti). Siaubas pasirodė visų veiduose.
– Dar košės! – tarė vienas tarybos narys. – Bambli, atsakykite man aiškiai. Jei aš gerai suprantu, jis paprašė dar košės po to, kai suvalgė vakarienę, duodamą pagal paskirtą davinį?
– Taip, sere, – atsakė Bamblis.
– Šis berniukas kada nors atsidurs kartuvėse, – tarė džentelmenas balta liemene. – Aš žinau, kad šis berniukas atsidurs kartuvėse.

Niekas nepaneigė tokios pranašiškos (ateitį nusakančios) džentelmeno balta liemene nuomonės. Prasidėjo gyvas pasitarimas. Buvo įsakyta Oliverį tučtuojau uždaryti į tamsiąją (tamsų kambarį). Kitą rytą prie vartų pakabintame skelbime buvo siūlomi penki svarai atlyginimo tam, kuris panorės išvaduoti parapiją nuo Oliverio Tvisto. Penki svarai ir Oliveris Tvistas buvo siūlomas bet kuriam vyrui ar moteriai, kuriems reikalingas mokinys amatui, prekybai ar šiaip verslui.

Tą rytą džentelmenas balta liemene perskaitė skelbimą ir pasibeldė į parapijos vartus. Jis buvo kaip niekad įsitikinęs, kad šis berniukas – Oliveris Tvistas – kada nors atsidurs kartuvėse.

Kadangi vėliau ketinu parodyti, ar džentelmenas balta liemene buvo teisus, ar ne, dabar nenoriu pakenkti pasakojimo įdomumui (tikiuosi, kad jis yra įdomus) ir neužsiminsiu, ar Oliverio Tvisto gyvenimas susilauks tokios nelemtos pabaigos, ar ne.