Pirmas skyrius pasakoja apie vietą, kur gimė Oliveris Tvistas, ir jo gimimo aplinkybes

Viename mieste, tarp kitų viešųjų pastatų, yra darbo namai. Ir štai šiuose darbo namuose gimė mirtingasis, kurio vardas – šio skyriaus antraštėje.

Kai parapijos gydytojas padėjo jam įžengti į šį vargo ir skausmo pasaulį, ilgą laiką visi abejojo, ar kūdikis iš viso gyvens. Ar jis gyvens tiek, kad gautų kokį nors vardą. Mat buvo labai sunku priversti Oliverį kvėpuoti; kurį laiką jis žiopčiojo gulėdamas ant mažo vilnonio čiužinėlio, balansuodamas tarp šio ir ano pasaulio. Prie jo nebuvo nieko, tik sena vargšė moterėlė, truputį kauštelėjusi (apsvaigusi) nuo alaus, ir parapijos gydytojas, tad Oliveris ir Gamta vieni išsprendė šią dvikovą. Po kelių bandymų Oliveris atsikvėpė, nusičiaudėjo ir skardžiu riksmu paskelbė darbo namų gyventojams, kad dar viena našta užgriuvo parapiją. Vos tik Oliveris pateikė įrodymą, kad jo plaučiai veikia laisvai ir deramai, lėtai nuo priegalvio pakilo išblyškęs jaunos moters veidas ir silpnas balsas neaiškiai pratarė:
– Leiskite man pažiūrėti į kūdikį ir mirti.
Gydytojas sėdėjo veidu į židinį. Kai jauna moteris prabilo, jis atsistojo ir, priėjęs prie galvūgalio, tarė:
– O, jums dar negalima šnekėti apie mirtį!
– Dieve, pasigailėk nelaimingosios! – įsiterpė slaugė, skubiai kišdamasi į kišenę žalio stiklo butelį, iš kurio ką tik siurbčiojo kambario kampe. – Kai ji bus išgyvenus tiek, kiek aš, sere, ir susilaukus trylikos vaikų, ir kai visi vaikai, išskyrus du, bus mirę, tada ji geriau viską supras ir taip nesijaudins.
Tačiau ligonė tik papurtė galvą ir ištiesė ranką į vaiką.
Gydytojas padavė jai kūdikį. Ji aistringai prispaudė šaltas blyškias lūpas jam prie kaktutės, paglostė veidą, klaikiu žvilgsniu apsidairė, krūptelėjo, krito aukštielninka ir… mirė. Jai trynė krūtinę, rankas ir smilkinius, bet širdis liovėsi plakusi.
– Viskas baigta, misis Tingami, – tarė gydytojas.
– Ak, vargšelė! – pritarė slaugė, čiupdama žalio butelio kamštį, nukritusį ant pagalvės, jai pasilenkus vaiko paiimti. – Vargšelė!
– Jūs, slauge, neskubėkit mane kviesti, jei kūdikis verks, – tarė gydytojas, maudamasis pirštines. – Atrodo, jis bus neramus. Duokite jam skystos košelės, jeigu triukšmaus. – Gydytojas užsidėjo skrybėlę ir, eidamas durų link, stabtelėjo prie lovos ir pridūrė: – Daili mergina… Iš kur ji?
– Vakar vakare ją čia atnešė, – atsakė senė. – Rado gulinčią gatvėje. Jai, matyt, teko ilgai eiti, nes batukai buvo visiškai nudrengti. Iš kur ji atvyko ir kur ėjo – niekas nežino.
– Vis ta pati istorija, – tarė gydytojas, linguodamas galvą. – Be sutuoktuvių žiedo, aišku… Na, labanakt!

Orusis (išdidusis) medikas išėjo pietauti, o slaugė, dar kartą truktelėjusi (atsigėrusi) iš žaliojo butelio, atsisėdo ant kėdutės ir pradėjo vystyti naujagimį.

Jaunasis Oliveris Tvistas buvo puikus pavyzdys, rodąs, ką reiškia drabužis. Susuktas į apklotą, jis galėjo būti ir didiko (pono), ir elgetos (vargšo) sūnus. Bet dabar, kai jį apsiautė senu pageltusiu kartūno (pigios medžiagos) drabužėliu, jis buvo pažymėtas etikete (tam tikru ženklu) ir iš karto virto parapijos vaiku, darbo namų našlaičiu. Virto pažemintu, alkstančiu skurdžiumi, kurį visi skriaus, niekins ir kurio niekas nepasigailės.

Oliveris garsiai klykė. Jeigu būtų žinojęs esąs našlaitis, paliktas parapijos globai, gal būtų rėkęs dar garsiau.