Neįgaliųjų (1) teisių konvencija (2) – tai dokumentas, kuriame išvardytos neįgalių žmonių teisės ir laisvės. Pabrėžiama, kad neįgalieji turi tokias pačias laisves ir teises, kaip ir visi kiti žmonės. Jungtinių Tautų Organizacija (3) dokumentą priėmė 2006 m. gruodžio 13 d. Niujorke. 2007 m. kovo 30 d. jį pasirašė ir mūsų šalis.

Nuo 2007 m. kovo 30 d. Konvenciją pasirašyti gali visos valstybės. Pasirašymas reiškia įsipareigojimą laikytis šios Konvencijos. 1. Neįgalusis – tai žmogus, kuris dėl raidos ar sveikatos sutrikimų negali atlikti tam tikrų veiksmų.

2. Konvencija – valstybių sutartis kuriuo nors reikalu, pvz., Neįgaliųjų teisių konvencija – tai valstybių sutartis dėl neįgaliųjų teisių.
3. Jungtinės Tautos, arba Jungtinių Tautų Organizacija (JTO), – organizacija, kurią sudaro 193 valstybės. Lietuva į JTO įstojo 1991 m. rugsėjo 17 d.

Jungtinės Tautos sutaria, kad kiekvienas žmogus yra svarbus ir vertingas, kiekvienas turi teises ir gali laisvai pasirinkti.

Nė vienas žmogus negali būti diskriminuojamas (suvaržomas) dėl rasės, lyties ar negalios (4).Neįgaliųjų teisių konvencijoje rašoma, kad neįgalieji turi teisę būti savarankiški, teisę išsakyti savo nuomonę, teisę laisvai pasirinkti.Konvencijoje pasisakoma prieš žiaurų ir žeminantį elgesį, prieš kankinimus ir smurtą.

4. Negalia, arba neįgalumas, – negalėjimas atlikti tam tikrų veiksmų dėl turimos negalios, pvz., dėl kurtumo žmogus negirdi. <…>

Neįgalūs vaikai

Neįgalūs vaikai turi tokias pat teises ir laisves, kaip ir kiti vaikai. Neįgalių vaikų teises ir laisves gina įstatymai.
Sprendžiant klausimus, susijusius su neįgaliais vaikais, pirmiausia atsižvelgiama į vaiko interesus (norus, rūpimus reikalus).
Neįgalūs vaikai turi teisę laisvai kalbėti apie savo interesus, reikšti savo nuomonę visais su jais susijusiais klausimais. Į vaikų su negalia nuomonę tinkamai atsižvelgiama pagal jų amžių ir brandos lygį. <…>

Visuomenės švietimas

Svarbu, kad visuomenė ir kiekviena šeima žinotų, jog neįgalieji yra gerbiami, jų teises ir laisves gina įstatymai. Neįgalūs žmonės negali būti diskriminuojami dėl neįgalumo, lyties ar amžiaus. Visuomenė turi žinoti, ką geba neįgalieji, kokių laimėjimų jie yra pasiekę.

Pavojingos situacijos

Pavojingose situacijose (kai prasideda karas, neramumai šalyje ar įvyksta kitos nelaimės – potvyniai, žemės drebėjimai) neįgalieji turi būti saugomi, ginami ir gelbėjami taip, kaip ir kiti žmonės.

Judėjimo laisvė ir pilietybė

1. Neįgalieji gali laisvai judėti iš vienos vietos į kitą ir laisvai pasirinkti gyvenamąją vietą.
2. Neįgalieji turi teisę į pilietybę – gali ją įgyti ar pasikeisti. Dėl neįgalumo pilietybė negali būti atimta. Neįgalieji gali įgyti ir turėti pilietybę patvirtinančius dokumentus. Šiuos dokumentus jie gali savarankiškai panaudoti. Neįgalieji turi teisę išvykti iš šalies ir į ją sugrįžti.
3. Neįgalūs vaikai registruojami iš karto, kai tik gimsta. Jie turi teisę į vardą, pavardę, teisę į pilietybę. Kiekvienas neįgalus vaikas turi teisę žinoti, kas yra jo tėvai, teisę į tėvų rūpestį.

Būsto ir šeimos neliečiamumas

1. Neįgalieji negali būti diskriminuojami dėl santuokos, šeimos, tėvystės, motinystės ar asmeninių santykių su kitu žmogumi:

• suaugę ir brandūs jie gali susituokti, sukurti šeimą;
• neįgalieji turi teisę spręsti, kiek turės vaikų;
• jie turi gauti visą jiems reikalingą informaciją, susijusią su šeimos planavimu;

1. Neįgalieji turi teisę auginti, auklėti ir prižiūrėti vaikus, vykdyti savo įsipareigojimus, susijusius su globa, rūpyba ar įvaikinimu.
2. Vaikai su negalia negali būti nuslėpti, palikti ar laikomi uždaryti. Jie auginami, auklėjami ir prižiūrimi nepažeidžiant teisių ir laisvių. Neįgaliems vaikams ir jų šeimoms teikiama išsami informacija, specialios paslaugos ir parama.
3. Vaikas negali būti atskirtas nuo savo tėvų dėl to, kad yra neįgalus, arba dėl to, kad yra neįgalūs jo tėvai. Atskyrimas galimas tik tada, jei gyventi su savo tėvais vaikui nesaugu, pavojinga.
4. Jei neįgalus vaikas netenka tėvų, juo pasirūpinti turėtų artimiausi giminaičiai. Jei tai neįmanoma, vaiką gali auginti ir juo rūpintis tolimesni giminaičiai. Jei ir tai neįmanoma, neįgalų vaiką stengiamasi apgyvendinti jį priimančių žmonių šeimoje.

Išsilavinimas

Neįgalieji turi teisę mokytis, tobulinti savo gebėjimus ir talentus. Dėl neįgalumo žmonės negali būti šalinami iš mokyklų, universitetų ar kitų mokymo įstaigų. Neįgalūs vaikai turi teisę įgyti nemokamą privalomą pradinį arba vidurinį išsilavinimą. Mokymosi sąlygas būtina pritaikyti konkrečiam žmogui su negalia.
Neįgalūs žmonės – vaikai ir suaugusieji – turėtų mokytis ta kalba, kuria jiems patogu. Mokymosi aplinka turi būti saugi, patogi.
Neįgaliųjų mokytojai turi žinoti, kaip geriausia bendrauti su konkrečiais žmonėmis, pavyzdžiui, kurčiuosius mokantys turi mokėti gestų kalbą, neregius mokantys – Brailio abėcėlę ir pan.
Neįgaliems mokytojams turi būti suteikta galimybė įsidarbinti ir dirbti pagal specialybę.
Neįgalieji gali įgyti aukštąjį išsilavinimą, profesiją ar mokytis būdami suaugę. Jei reikalinga, jiems turi būti pritaikytos sąlygos.

Sveikata

Neįgalieji turi būti gydomi, prižiūrimi ar slaugomi taip pat kokybiškai, kaip ir kiti žmonės.
Neįgalūs žmonės turi būti gydomi taip, kad konkreti negalia (kiek tai įmanoma) būtų sumažinta arba ateityje nepasunkėtų. <…>