„Aš, Krikščiūnas Jonas, Juozo sūnus, kuris dabar po savo raštais (kūriniais) pasirašau Jovaru, esu gimęs 1880 metais sausio mėn. 12 dieną. Mano tėvai gyveno mažame kaimelyje, kuris buvo vadinamas Žadžiūnų kaimu. To kaimelio gyventojai baudžiavos laikais buvę baudžiauninkai (ponui priklausę valstiečiai, pono tarnai).

Mano motina Dumšytė Pranė turėjo dvi seseris – Apoloniją ir Salomėją. Apolonija visą savo amželį tarnavo kaimuose prie didžiažemių ūkininkų (tarnavo ūkininkams). Salomėja buvo graži, todėl tarnaudavo dvaruose prie ponų (tarnavo ponams). Paežerių dvare (Šeduvos valsčiuje) pas ponus tarnaudama, su savo ponais į Rygą išvažiavo ir iš ten nebegrįžo.

Mano tėvas Krikščiūnas Juozas, kilęs iš Liaudiškių kaimo (Radviliškio valsčiaus), buvo atėjęs užkuriu (vyras, po vedybų nuėjęs gyventi į žmonos ar žmonos tėvų namus) į Žadžiūnų kaimą, kuris dabar yra vadinamas Kalniškiais. Mano tėvai užaugino vieną dukterį ir tris sūnus. Sesuo Teresė, išgyvenusi 20 metų, mirė džiova (plaučių liga). Vyresnis brolis, Juozas, buvo išėjęs į Liaudiškių kaimą gyventi ant tėvo dalies žemės. Ten, Liaudiškiuose, ir mirė. Broliukas Antanas, už mane trim metais jaunesnis, 1904 metais išvažiavo į Ameriką ir dingo, jokių žinių apie jį neturiu. Iš mano tėvų šeimos tik aš vienas belikau ir dabar, žilos senatvės sulaukęs, rašau savo autobiografiją.

Kaip man pasakodavo tėvai, aš gimiau per pačius šalčius, ilgoje sausio mėnesio nakty. Anų laikų kaimų gyventojų gryčios buvo dūminės, be kaminų. Gryčių sienos buvo žvilgančiai juodos, nuo dūmų suodžiais (juodomis dėmėmis) apaugusios. Kas rytas pečių kūrendavo žabais (šakelėmis), prie pečiaus ugnies sukaisdavo puodus ir visai dienai išvirdavo barščius (burokų sriubą). Vakarienei virdavo bulvienę (bulvių sriubą arba bulvių košę) prieangy (prie įėjimo) ant ugnicko (ugniakuro, ugnies kūrenimo vietos). Ugnickas būdavo apdėtas iš trijų pusių dideliais akmenimis, o vidury kabojo prie balkio (storo rąstas lubose) pririšta grandinė su kobiniu (kabliu). Tarp akmenų sukurdavo ugnį, ant kobinio užkabindavo katiliuką ir išvirdavo vakarienę. Kai kuriomis dienomis būdavo toks oras, kad rytais pečių kūrenant dūmai iš gryčios neišeidavo, iki pat žemės pritvinę (prisikaupę, dūmų būdavo labai daug) stovėdavo… Tokiais atvejais motinos savo mažiukus (kūdikius, mažus vaikus), paklodėmis apsupusios, nešdavo į kūtes (tvartus) pas gyvulius. Kūtės irgi nebuvo šiltos, per šalčius mėšlas įšaldavo. Kūdikiams būdavo šalta ir tamsu.

Tamsoje ir šalčiuose gimęs, sunkių aplinkybių spaudžiamas, augau silpnutis ir ligotas. Kiek atsimenu, žiemomis man būdavo labai šalta. Tėvai dėl neturto negalėjo manęs šiltai aprengti. Garuose ir dūmuose kas dieną galvą skaudėdavo, atmenu, kaip nuo šalčio drebėdavau.

Labai anksti pradėjau domėtis knygomis ir svajojau užaugęs daug knygelių turėti ir skaityt, skaityt. Dar skaityti nemokėdamas, mėgdavau knygose esančius piešinius žiūrinėti. Tėvas man duodavo žiūrinėti knygytę su spalvotais paveikslėliais. Ten būdavo gražių gražiausių vaizdelių: „Geroji Onelė“, kuri seneliui pavargėliui kojas plauna, „Mikė Melagėlis“, kuris visus apgaudinėjo… Tėvas laisvalaikiu tas pasakaites paskaitydavo. Tą gražią knygelę pamėgau. Tuos apsakymėlius (trumpus pasakojimus) norėjau aš pats persiskaityti, prašiau tėvo, kad mane išmokytų skaityti.

Tėvas mane mokė ir išmokė skaityti ir rašyti. 1885 metais jis nupirko iš knygnešio „Elementorių“ (skaitymo pradžiamokslį). Prie didžiųjų raidžių buvo atspausdinti paveikslėliai, kad lengviau būtų suprantama raidė. 1886 metais tėvas nupirko gražų vadovėlį, mokytis be „slebizavojimo“ (sunkaus skaitymo skiemenimis). Tada labai lengvai išmokau skaityti ir rašyti. Tada sužinojau tos savo pamėgtos knygutės pavadinimą: tai buvo „Vaikų knygelė“, parašyta Motiejaus Valančiaus.

Mano motina nemokėjo skaityti, pažino tik vieną raidę A. Labai ačiū tėvui už tai, kad, atėjus knygnešiui, nupirkdavo kalendorių arba šiaip kokią knygutę. Tada, laiko turėdami, skaitydavome ir skaitydavome. Kiekvieną knygutę po daug sykių perskaitydavome. Tos atsibosdavo, nebūdavo kur naujų gaut, ir vėl laukdavome ateinant knygnešio. Iš visų namiškių aš labiausiai buvau įsimylėjęs knygas.

Giminės, kaimynai ir apylinkės žmonės stebėdavos, kad skaitau tokias knygas, kurių skaityti niekada nesimokiau. Mano skaitymu stebėdamiesi, anų laikų didžiažemiai (daug žemių turintys) ūkininkai mane, mažiuką piemenuką, ėmė pas save kviestis mokytoju, kad jų paaugusius vaikus lietuvių ir rusų kalbomis išmokyčiau skaityti ir rašyti. Anais laikais mokyklose lietuvių kalbos raidėmis buvo uždrausta skaityti, rašyti ir mokytis. Tokiu būdu susidarė tokios aplinkybės, kad ėmiau dirbti caro valdžios draudžiamus darbus.

1896 m. tarnauti pas ūkininkus nebėjau. Prie tėvo dirbdamas, pradėjau svajot knygnešiu būti ir slapta po kaimus knygas nešiot. Maniau, kad manęs taip pat lauks ateinant, kaip aš, mažas būdamas, kadaise laukdavau.

Mano knygnešystė prasidėjo šitaip: vieną kartą mama man davė tetos 16 rublių ir liepė paslėpt. Aš sugalvojau, kad su tais pinigais reikia eiti knygų ieškoti. Išėjau niekam nieko nesakęs ir antros dienos vakare jau buvau Kelmėje. Knygų radau Viduklėje. Buvau radęs ir Kelmėje, bet ten jas siūlė po tiek, po kiek pas mus jos perkamos, ir aš jų Kelmėje nepirkau. Nusipirkęs knygų ir knygučių Viduklėje, su didžiausia baime traukiau namo, pirmą dieną 9 mylias nuėjau. Namiškiai, mane su knygomis pamatę, baisiai nustebo: džiaugės ir barės, klausinėjo, kaip per sieną perėjau, kaip nenušovė. Tėvas įsakė tuojau visas išparduoti, kad valdžia nerastų. Tas išpardavęs, vėl pirkau, ir galo nebuvo. Pagaliau tėvas priprato ir nebesibarė. Ir taip aš pradėjau nešioti po kaimus caro valdžios uždraustą spaudą.

Nuo 1897 m. suradau dar daugiau draudžiamos literatūros mėgėjų. Netoli Šiluvos miestelio buvo knygvežiai Papreckis ir Matuzas. Jie po kaimus knygų nenešiojo, tiesiog iš Prūsų vežimais vežė knygas, o namie slėpė ir, mažiesiems knygnešiams jas išpardavę, vėl važiuodavo iš Tilžės parsivežti. Kas mėnesį draudžiamų laikraščių prenumeratoriams (laikraščius užsisakantiems) nunešdavau „Varpą“, „Ūkininką“ ir kitus laikraščius į Pakruojį, Rozalimą, Lygumus, Pašvitinį, Linkuvą, Žeimelį ir kitur.

Nuo Šiaulių einant į pietvakarius, už Bubių, už didelių miškų, buvo Pavėžupio dvaras, prie Vėžupio upelio. Tame dvare kas metai būdavo po keletą slaptų susirinkimų, kuriuose dalyvaudavo ano meto rašytojai. Tuose susirinkimuose visuomet būdavo Žemaitė, Povilas Višinskis, o retkarčiais atsilankydavo ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Lazdynų Pelėda ir kiti. Ten, Pavėžupy, susirinkimas nutarė, kad kiekvienas dalyvis atsivežtų „pasą“. „Pasais“ vadinome tuos rankraščius (ranka rašytus tekstus), kuriuos rašytojai atsivežę skaitydavo. Didžiausius „pasus“ atsiveždavo Žemaitė. Tie susitikimai su rašytojais, ypač su P. Višinskiu, buvo linksmiausias laikas mano gyvenime. Ten aš gavau pirmąjį įkvėpimą (norą veikti, kurti).

1904 metais caro valdžia leido Lietuvai spaudą lietuvių raidėmis. Nuo to laiko po savo raštais ir eilėraščiais pradėjau pasirašinėti Jovaru."