Su dainininke Veronika Povilioniene kalbėtis nėra labai paprasta. Net ir prisėdus prie staliuko Mokytojų namų kavinėje, mūsų pašnekesį dažnai pertraukia prieinančių pažįstamų ir kolegų klausimai, sveikinimai… Su visais gyvena ir sugyvena puikiai, tai matyti iš ją kalbinančių žvilgsnių, šypsenų… Dar prieš pradedant rimtesnį pokalbį, suskamba pašnekovės mobilusis telefonas. Šis skambutis gana aiškiai iliustruoja (parodo) kasdienį dainininkės gyvenimą: „Taip, klausau… labą vakarą… deja, negaliu, nebent labai trumpai… šeštą valandą – renginys… o dabar duodu interviu… taip… taip… kitą kartą… mylim, bučiuojam, iki malonaus.“

„Vis mažiau ir mažiau laisvo laiko“, – šypteli ponia Veronika ir vėl susikaupia pokalbiui."

Jūsų vaikystės aplinkoje, be abejo, buvo dainuojama?

Kaime visada dainuojama. Esu kaimietė. Tos dainos yra taip įsiskverbusios į širdį… Vaikystėje, tarkim, esu girdėjusi, kaip truputėlį išgėrę kaimo vyrai, susėdę prie upės, dainuodavo. Ir dabar, kiekvieną pavasarį – kai tik maloniai atbunda gamta – taip man „ant sykio“ ir skamba tie Kapčiamiesčio paupio dainių (tų dainavusių vyrų) balsai…

O Jūs pati ką pamenate iš savo vaikystės repertuaro (dažniausiai dainuotų dainų)? Koks pirmasis padainuotas kūrinys?

Pati nepamenu. Bet mano amžinatilsį tėvukas sakydavo, kad viena mėgstamiausių dainų buvo: „Tai gailiai verkė jauna mergelė, ne tekio, o bernelio…“ Iš tiesų turėjo būti „netekusi bernelio“, o „tekis“ pas mus reiškia „paršą“. Tai visi juokdavosi: „Nu, nu – Veronikos daina – ne tekio, o bernelio.“ O šiaip visa vaikystė buvo dainos. Tai buvo įsigėrę į namų sienas. Dabar man juokinga, kai sako: „Oi, ateikite, dainuos gyvai, bus gyvas garsas… gyvas garsas.“ Gyvas garsas mane lydėjo visą gyvenimą, nes visi natūraliai dainuodavo, visi natūraliai šokdavo. Gal labiau dainuodavome, nes dar nebuvo nei radijo, nei televizorių.

Visame kaime nebuvo?

Radiją tėvukai nusipirko vieni pirmųjų Kapčiamiestyje, iš Gardino parsivežė. Televizorių pirmą kartą pamačiau, ko gero, septintajame dešimtmetyje.

Be televizoriaus ir namų šventės turbūt būdavo kitokios?

Visas namų šventes rengdavo patys žmonės. Įsiminė kelionės į kitą kaimą pas dėdę per šventą Martyną – ten valgydavome keptą žąsį, kimštą obuoliais. O ir pasisėdėjimai po šventos Onos, švento Antano atlaidų būdavo jaukūs – visa giminė susėda pievoje, staltiesę išsitraukia, patiesia, valgo keptą žuvį, bendrauja…"

Kalbant apie vienokius ar kitokius gyvenimo periodus, teko gyventi įvairiose vietose…

Taip. Kaip voverė rate gyvenau: Vilnius – Kaunas – Kapčiamiestis… Viename mieste – darbas, kitame – vaikai, šeima, dar kitur – seneliai… Taip ir sukausi.

Teko skaityti apie Jūsų koncertą JAV, kuris labai teigiamai paveikė kai kuriuos klausytojus…

Buvo toks įvykis. Aš labai stebėjausi… Mes koncertavome ne lietuviams tokioje keistoje mokykloje, kur kartu su sveikaisiais mokosi sutrikusio intelekto vaikai… Taip jie integruojami (įtraukiami, priimami į visuomenės gyvenimą). Kaip teigė vietiniai pedagogai, viena mergaitė po kažkokio streso visiškai nesišypsodavo. Ir tas vaikas būtent po koncerto pradėjo šypsotis. Mokytojai padėkojo ir netgi pasakė: „Esame dėkingi jums ir jūsų kultūrai.“ Žinote, jei bent vienam vaikui pagerėjo, jau vien tai yra stebuklas, ir dėl jo verta stengtis.

Dirbate Mokytojų namuose, turite savo „pasidainavimų“ (laiko, skirto padainuoti kartu su kitais žmonėmis), turbūt turite ir mokinių, pasekėjų, kurie iš Jūsų ima pavyzdį?

Taip, žinoma, yra. Bet labiausiai man džiugu dėl dainuojančių žmonių, kurie net nebūdami folkloristai (žmonės, kurie išmano tautosaką) kuria labai gražių dalykų – sakykim, Jono Čepulio albumas, įrašytas kartu su Rasa Bubulyte. Tarkim, mano projektai su džiazo muzikantais – Dainiumi Pulausku, Petru Vyšniausku. Galų gale – amžinieji bičiuliai „ŽAS“, jie tapo folkloro (tautosakos) propaguotojais (skelbėjais, platintojais). Kita vertus, visiškai nesvarbu, su kuo dirbi, svarbu, jog daromas geras darbas. Juk mes kalbame apie vertybes (kas žmogui svarbiausia, brangu)…

Turbūt šalia visų išvardytų vertybių galima pridėti ir ne sykį Jūsų minėtus namus?

Be abejonės. Namai yra svarbiausia. Deja, jaunos šeimos iš paskutinės emigracijos bangos siekia kuo greičiau integruotis užsienyje. Išvažiuodami, iškeliaudami į kitas šalis, jie daugiau žiūri, kad vaikai greičiau pamirštų tą (savo) kalbą. Kiti netgi iš atžalų (vaikų), einančių į tenykštes (užsienio) mokyklas, užsienio kalbos mokosi. Jie ir namie dažnai kalba tos šalies kalba, kurioje gyvena.

Kitaip tariant, tas namų pojūtis nyksta?

Taip. Nyksta. Net ir čia, Lietuvoje. Anksčiau dar buvo stipresnis giminystės ryšys, dabar kas belikę – draugai. Svarbu, kad pusbroliai su pusseserėm nesipyktų, bet dar svarbiau, kad tikri broliai ir seserys bendrautų, nesibartų tarpusavyje dėl kokio nors kaliošo (guminio bato)…

Ar Jums lieka laisvalaikio – pavyzdžiui, knygai, filmui?

Man tas skaitymas kaip vanduo. Vaikai labai stebisi: jei aš paimu kokį detektyvą ar ką – kad ir kiek skaityčiau, kitą dieną galiu skaityti vėl iš naujo. Nieko neatsimenu, nei apie ką, nei veikėjų vardų, nieko… Lygiai taip su visokiais švelniais detektyvais per televiziją, kuriuos kartais pasižiūriu… Beje, vis mažiau ir mažiau aptinku gerų knygų ar filmų.
Visai kitaip, jeigu ruošiuosi kokiam koncertui ar rengiu kompaktinę plokštelę. Tada atsimenu. Mielai gausybę medžiagos pasiskaitau ir pasižiūriu, ir įvertinu.
O dabar mano pats didžiausias, pats nuostabiausias, pats geriausias poilsis yra su anūkėmis. Jeigu galėčiau, visą laiką su jomis ir praleisčiau.