Sutariama, kad Lietuvos etnografiniai regionai yra šie: Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija (arba Sūduva), Dzūkija (arba Dainava) ir Mažoji Lietuva. Skirtingi buvo čia gyvenančių žmonių papročiai, tautiniai drabužiai, audinių raštai, kalba, dainos, namų architektūra, verslai (veikla, darbas), netgi gaminami patiekalai. Tam įtakos turėjo gyvenamųjų vietų gamta, dirvų derlingumas.

Žemaitija – etninis regionas dabartinėje šiaurės vakarų Lietuvoje. Atskira žemaičių gentis baigė susidaryti apie V a. Žemaitija pirmą kartą paminėta 1219 m. Ipatijaus metraštyje (istoriniame dokumente). Iš visų lietuvių etninių grupių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje tik Žemaitija turėjo savarankiškos seniūnijos teises, kurios galiojo beveik 400 metų.

Žemaitijoje darbo turėjo šie amatininkai: dailidės, kubiliai, klumpadirbiai, batsiuviai, siuvėjai, audėjos, račiai, kalviai, kailiadirbiai. Ypač populiari buvo puodininkystė. Žemaičių puodžiai lenkė (dirbo geriau už kitus) visus kitus Lietuvos regionus.

Žemaičiai, kaip ir visi lietuviai, gyveno gatviniuose kaimuose ir vienkiemiuose. Šalia sodybų, pakelėse, kapinėse statė stogastulpius, koplytstulpius ir kryžius. Medžiuose kabino koplytėles (ant stulpo ar medžio pritvirtintas stoginėles su kurio nors šventojo skulptūrėle). Jas darydavo dievdirbiai.

Žemaičių sodybos buvo erdvios. Buvo du kiemai: gerasis ir ūkinis. Daug pastatų: troba, klėtis (papildomas trobesys daiktams pasidėti ar javams laikyti), tvartai, klojimas (trobesys javams laikyti), rūsys, pirtis. Seniausias žemaičių gyvenamasis namas – numas su atviru ugniakuru ir katilu, kabančiu ant vąšo (kablio).

Žemaičių tautiniams drabužiams, ypač moterų, buvo būdingos ryškios spalvos, vyravo juoda, raudona, išilginiai dryžiai. Vyrų drabužiai pilkšvi ar samanų žalumo. Kasdienis žemaičių apavas (avalynė) buvo medinės klumpės.

Lankantis Žemaitijoje tiesiog būtina paskanauti žemaičių tradicinių gėrimų ir valgių – mėtų arbatos, džiovintų obuolių giros, troškintų kopūstų su kiaulės koja, kruopinių vėdarų, bulvinių blynų, šventinio kastinio (į sviestą panašaus gaminio).

Aukštaičių žemės – pirminis Lietuvos valstybės branduolys. Pirmą kartą aukštaičiai paminėti Petro Dusburgiečio kronikoje XIII–XIV a. Aukštaitija – didžiausias Lietuvos etnografinis regionas. Čia giedamos tūkstantmetės aukštaičių dainos – sutartinės (daugiabalsės dainos, kurias dainuoja keli žmonės). Aukštaitija – tai aludarių (ypač Biržų rajonas), taip pat miltinių patiekalų ir gėlųjų vandenų (tokių, kuriuose nėra druskos) žuvų patiekalų kraštas. Sako, kad labai vaizdinga gamta sukūrė ir linksmą aukštaičių būdą (elgesį, charakterį), o Aukštaitija dar vadinama poetų ir pasakorių (žmonių, kurie moka ir mėgsta pasakoti) kraštu.

Aukštaičių kieme seniau stovėjo pirkia (arba gryčia), dažnai su gonkomis (gonkas – prienamis, veranda). Viename gale seklyčia (gerasis trobos galas, svetainė), kitame – gyvenamoji pirkia (gyvenamasis namas, troba), o per vidurį priemenė (namo dalis prie lauko durų) ir kaminas. Turtingesnių ir klėtis (papildomas trobesys daiktams pasidėti ar javams laikyti) su gražiu prieklėčiu.

Aukštaičių tautiniai drabužiai šviesių spalvų, audinių raštai nesudėtingi – languoti, dryžuoti arba lygūs. Aukštaitės vienintelės Lietuvoje išlaikė moterų galvos apdangalą – nuometą (ištekėjusių moterų galvos apdangalą). Tai 3,5 m ilgio ir 50–70 cm pločio plonos drobės juosta su įaustais galuose raudonais ar mėlynais raštais. Aukštaičių vyrų drabužiai irgi šviesių spalvų. Liemenės priekis skersų dryžių, o nugara languota. Šaltu oru jie vilkėdavo kailinius ar rudinę (prastą apsiaustą). Senovėje avėjo vyžas, nupintas iš karnų (medžio žievių) (daugiausia liepos) arba iš odos surauktas nagines."
"Dzūkijos etnografinio regiono teritorija yra Lietuvos pietryčiuose, tarp Nemuno vidurupio ir Neries upės. Dzūkijos vardas lietuvių literatūroje atsirado XIX a. Jis kilo iš savitos dzūkų tarmės, tiksliau – dzūkavimo. Dzūkija – miškingiausiasis Lietuvos regionas. Daugeliui gyventojų miškas buvo ir dabar yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Dar ir dabar dzūkų džiovinti, konservuoti ar švieži šaldyti grybai bei miško uogos kaip delikatesai (ypatingi skanėstai) keliauja ne tik į mūsų parduotuves, bet ir į Vakarų Europą.

Dzūkų gyvenamasis namas – pirkia. Senovėje, kol visoje Lietuvoje dar jos buvo dūminės (be dūmtraukių), viename gale būdavo priemenė (namo dalis prie lauko durų), kitame – pirkia (gyvenamasis namas, troba). Vėliau, kai ėmė mūryti duonkepes krosnis su dūmtraukiais, pirkia pasidarė panaši į aukštaičių. Kieme, be tvarto, kluono, dar stovi svirnas (klėtis / papildomas trobesys daiktams pasidėti ar javams laikyti).

Dzūkijoje iki šiol išliko beveik visi senoviniai verslai. Trobesiai, baldai, namų apyvokos daiktai – viskas sukuriama savo rankomis. Čia daug stalių, puodžių, kalvių, pynėjų iš vytelių ir skiedrų, medžio drožėjų, juodosios keramikos meistrų. Tokios pat auksarankės yra ir dzūkės – jos turbūt kūrybingiausios audėjos visoje Lietuvoje, puikios mezgėjos ir siuvinėtojos, šiaudelių narstytojos.

Dzūkų tautiniai drabužiai nepaprastai margi, langeliais. Audiniuose dažnai marguoja lapeliai, gėlytės, tarsi norėta į audinius sudėti aplinkos grožį. Moterys ryšėdavo baltomis skepetaitėmis. Prijuostės languotos arba skersų dryžių. Audavosi vąšeliu nertomis čempėmis (apavu, panašiu į šliures). Po čempių padais pasiūdavo odos, kad būtų tvirčiau. Žiemą vilkėdavo rudinukę (lauko drabužį, apsiaustą). Vyrų tautiniai drabužiai irgi smulkiais langeliais."
"Suvalkijos regionas yra pietinėje-pietvakarinėje Lietuvos dalyje už Nemuno upės, tad kartais vadinamas ir Užnemune. Užnemunės (Suvalkijos) ir Mažosios Lietuvos etnografinių sričių susidarymo ištakos – XV–XVI a.

Kultūrinį Užnemunės savitumą (kitoniškumą) lėmė ir ankstyvas baudžiavos panaikinimas šiame krašte. Dėl žemdirbystei palankių derlingų žemių bei darbštumo šio regiono gyventojai tapo turtingiausiais XIX–XX a. Lietuvos ūkininkais, davė šaliai daugiausia išsilavinusių žmonių. Suvalkiečių niekas nėra pralenkęs rūkytų mėsos gaminių gamyboje, šeimininkės kepa skanią duoną ant ajerų lapų. Suvalkiečiai mėgsta dainuoti vingrių (sudėtingesnių) melodijų vienbalses dainas, jų krašte gyvuoja seniausias Lietuvoje kanklininkų ansamblis. Suvalkijos gyventojų kalbos pagrindu susiformavo šių dienų bendrinė lietuvių kalba.

Suvalkijos kraštas derlingas, todėl jų sodybos – vienkiemiai – suplanuotos moderniausiai, sodybos didesnės, turtingesnės. Jų gyvenamasis namas – stuba. Viduryje priemenė ir virtuvė, viename gale - stuba (šeimynstubė, gryčia, pirkia), kitame gale - stubelė (švarusis kambarys), o klėtyse net po kelias patalpas.

Suvalkiečių drabužiai patys puošniausi – ir raštai, ir spalvos, ir pasiuvimas. Spalvos tamsokos, sodrios. Sijonai plačiais išilginiais dryžiais. Prijuostės kaišytinių (margų raštų) arba rinktinių tulpių raštų. Vyrų drabužiai irgi ryškių spalvų, išilginiais dryžiais. Avėjo juodos odos batus atverstais aulais, kad būtų matyti gražus pamušalas.

Mažosios Lietuvos regionas yra pietvakarinėje Lietuvos dalyje, dar vadinamoje Klaipėdos kraštu. Mažosios Lietuvos lietuviai save vadino lietuvininkais ir tuo skyrėsi nuo Didžiosios Kunigaikštystės lietuvių. Šis regionas – tai lietuvių raštijos gimtinė. Čia išleista pirmoji lietuviška knyga, pirmoji gramatika, pirmasis dainynas, pradėta rinkti lietuvių tautosaka, tirti lietuvių kalba, atidarytos pirmosios lietuviškos mokyklos. Šiame regione yra vienas iš gražiausių Europos kraštovaizdžių – UNESCO paveldo šedevras Kuršių nerija. Nepakartojama yra ir Nemuno delta su daugybe salų ir senuoju Rusnės miesteliu, Minijos (Mingės) kaimas, kur centrinės gatvės vietoje – upė; pamario gyvenvietė Kintai, Ventės Ragas, per šiuos kraštus eina Didysis paukščių migracijos kelias. Kaip sargybiniai čia stovi senieji Uostadvario ir Ventės Rago švyturiai.

Senasis šio krašto paveldas – medinė liaudies architektūra. Būdingas Kuršių nerijos žvejų kaimų bruožas – savitos spalvos ir namų kraigus puošiančios vėtrungės (įtaisai vėjo krypčiai rodyti). Įspūdinga trobų, prieangių, klėčių puošyba ir stogus puošiančios ornamentais pjaustinėtos vėjalentės (lentos, apsaugančios stogą nuo vėjo), lėkiai. Žvejų burvalčių (kurėnų) stiebų viršūnes puošdavusios vėjarodės, jos žymėdavusios laivo priklausomybę kuriam nors kaimui. Iš kitų Lietuvos etnografinių sričių Mažoji Lietuva išsiskiria ypač archajiškais (senoviškais) mediniais antkapiniais paminklais, vadinamaisiais krikštais.

Mažosios Lietuvos drabužiai tamsoki. Pagrindinės spalvos: juoda, tamsiai žalia, vyšninė. Marškiniai su didele kaklo iškirpte, jų krūtinė, rankovės per alkūnes ir rankogaliai paįvairinti raštais. Galvą puošė labai įvairūs apdangalai – skepetaitės, raiščiai, kepuraitės. Ant pečių moterys užsimesdavo plačią drobulę.

Kaip atrodė skirtingų regionų sodybos, galime pamatyti Rumšiškėse, muziejuje po atviru dangumi. Ten suvežti ir pastatyti pastatai taip, kaip jie stovėjo šeimininkų sodyboje. Viduje irgi viskas įrengta taip, jog atrodo, kad ten ir dabar gyvena žmonės. Pereini per visą muziejų ir tartum pamatai Lietuvą nuo vieno krašto iki kito.

Galima apsilankyti ir Lietuvos nacionaliniame muziejuje Vilniuje, kur įrengtos įdomios Lietuvos etnografines vietoves atspindinčios ekspozicijos.