Šį apsakymą būčiau norėjęs pradėti taip, kaip pradedamos pasakos:

„Kadaise gyveno mažas princas tokioje planetoje, kuri buvo ne ką didesnė už jį patį. Ir jam reikėjo draugo…“

Mėginu čia aprašyti prieš šešerius metus sutiktą bičiulį, mažąjį princą, kad jo nepamirščiau. Negerai pamiršti draugą. Nusipirkau pieštukų ir dėžutę dažų. Sunku vėl imtis piešimo mano amžiuje. Vienur mažasis princas gaunasi per didelis, kitur – per mažas. Taigi bandau ir vienaip, ir kitaip. Bet teks man už suklydimus atleisti.
Prieš šešerius metus Sacharoje sugedo mano lėktuvas. Jo motore kažkas sulūžo. Su manim nebuvo nei mechaniko, nei keleivių. Todėl nutariau pabandyti pats pašalinti nemenką (didelį, rimtą) gedimą. Nuo to priklausė, ar liksiu gyvas, ar ne. Vandens turėjau vos kokiai savaitei.

Taigi pirmąjį vakarą užmigau ant smėlio, už tūkstančio mylių nuo bet kurios gyvenamos vietos. Todėl galite įsivaizduoti, kaip nustebau, kai auštant mane pažadino kažkoks keistas balselis. Kažkas tarė:
– Prašau… nupiešk man avį!
– A?
– Nupiešk man avį…

Aš pašokau lyg perkūno trenktas. Prasitryniau akis. Gerai įsižiūrėjau. Į mane oriai žiūrėjo kažkoks nepaprastas berniūkštis. Jis neatrodė nei paklydęs, nei pusgyvis iš nuovargio ar alkio, troškulio ar baimės. Šitaip susipažinau su mažuoju princu.

Ilgai negalėjau suprasti, iš kur jis atsirado. Mažasis princas manęs daug ko teiravosi, bet mano klausimų lyg negirdėjo. Jis manęs paklausė:
– Iš kokios tu planetos?
Staiga ir aš jo paklausiau:
– Tai tu iš kitos planetos?
Bet jis nieko neatsakė. Tyliai palingavo galvą, žiūrėdamas į mano lėktuvą.

Kasdien vis ką nors sužinodavau apie jo planetą, apie tai, kaip jis išvyko ir keliavo. Tatai išaiškėdavo pamažu. Šitaip sužinojau kitą labai svarbų dalyką: kad jo gimtoji planeta – ne ką didesnė už namą!

Nelabai dėl to ir nustebau. Žinojau, kad be didžiųjų planetų, kaip Žemė, Jupiteris, Marsas, Venera, kurioms duoti vardai, yra šimtai kitų, kurios kartais tokios mažos, kad labai sunku jas įžiūrėti ir pro teleskopą. Atradęs kurią nors astronomas vietoj vardo duoda jai numerį. Pavadina ją, pavyzdžiui, „asteroidas 3251“.

Manau, kad planeta, iš kurios buvo atvykęs mažasis princas, yra asteroidas B 612. Šį asteroidą tik vieną kartą 1909 metais pastebėjo pro teleskopą vienas turkų astronomas.

Jis tada plačiai paaiškino savo atradimą tarptautiniame astronomų kongrese. Tačiau dėl keisto jo apdaro niekas juo nepatikėjo. Tokie jau tie suaugę žmonės. Tas pats astronomas 1920 metais vėl paaiškino savo atradimą vilkėdamas labai elegantišką kostiumą. Ir dabar visi sutiko su jo nuomone.

Taip smulkiai papasakojau apie asteroidą B 612 ir nurodžiau jo numerį todėl, kad turėjau galvoje suaugusius žmones. Suaugę žmonės mėgsta skaitmenis. Jei kalbate, kad turite naują draugą, jie niekada nesiteirauja, kas svarbiausia. Niekuomet nepaklausia: „O koks jo balsas? Ką jis labiausiai mėgsta žaisti? Ar jis renka peteliškes?“ Jie klausia: „Kiek jam metų? Ar daug turi brolių? Koks jo svoris? Kiek uždirba jo tėvas?“ Tik tada jiems atrodo, kad šį tą apie jį jie žino.

Jeigu suaugusiems sakote: „Mačiau gražų rausvų plytų namą su balandžiais ant stogo…“, – jie neįstengia įsivaizduoti tokio namo. Jiems reiktų sakyti šitaip: „Mačiau namą, kuris kainuoja šimtą tūkstančių frankų.“ Tada jie sušuks: „Koks gražus namas!“

Taigi jeigu suaugusiems pasakysite: „Planeta, iš kurios mažasis princas atvyko, yra asteroidas B 612“, – tada būsite juos įtikinę, ir jie daugiau neklausinės. Tokie jau jie yra. Nereikia už tai pykti.

Mažasis princas iškeliavo iš savo planetos, palikęs joje mylimą gėlę… Jis ilgėjosi tos gėlės, tačiau keliavo toliau, norėdamas susirasti draugų ir sužinoti naujų dalykų. Čia aprašytas mažojo princo kelionės epizodas, kai jis sutiko lapę.
Tada pasirodė lapė.
– Laba diena, – tarė lapė.
– Laba diena, – mandagiai atsiliepė mažasis princas, bet atsisukęs nieko nepastebėjo.
– Aš čia, – pasigirdo balsas, – po obelimi…
– Kas tu tokia? – paklausė mažasis princas. – Tu labai daili…
– Aš esu lapė, – tarė lapė.
– Eik šen, pažaisime, – pasiūlė mažasis princas. – Man labai liūdna…
– Aš negaliu su tavimi žaisti, – tarė lapė. – Aš neprijaukinta.
– A, atsiprašau, – tarė mažasis princas.
Bet pagalvojęs pridūrė:
– O kas yra „prijaukinti“?
– Tai reiškia „užmegzti ryšius…“ – tarė lapė.
– Užmegzti ryšius?
– Žinoma, – tarė lapė. – Tu man dar esi berniukas, panašus į šimtą tūkstančių (labai daug) kitų berniukų. Ir tu man nereikalingas. Ir aš tau nereikalinga. Aš tau esu lapė, panaši į šimtą tūkstančių lapių. Bet jei tu mane prisijaukinsi, mudu būsime vienas kitam reikalingi. Tu man būsi vienintelis pasaulyje. Aš tau būsiu vienintelė pasaulyje.
– Pradedu suprasti, – tarė mažasis princas. – Yra viena tokia gėlė… Man rodos, ji mane prisijaukino…
– Galbūt, – tarė lapė. – Žemėje būna visokiausių dalykų…
– O, tai visai ne Žemėje, – tarė mažasis princas.
– Kitoje planetoje?
– Taip.