Aš Jums papasakosiu apie savo brolį. Mano brolis – Junatanas Liūtaširdis. Man atrodo, kad tai bus kone pasaka, tačiau viskas gryna teisybė. Nors to niekas daugiau nežino, tik aš ir Junatanas.
	Iš pradžių Junatanas nesivadino Liūtaširdžiu. Jo pavardė buvo Lejonas, lygiai kaip ir mamos ir mano. Jis buvo Junatanas Lejonas. Aš esu Karlas Lejonas, o mama Sigrida Lejon. Tėtė buvo Akselis Lejonas. Jis paliko mus, kai aš buvau vos dvejų metukų. Išplaukė į jūrą, ir daugiau mes apie jį nieko negirdėjome.
      O dabar noriu paaiškinti, kaip pasidarė, kad mano brolis tapo Junatanu Liūtaširdžiu.
	Junatanas žinojo, kad aš greitai mirsiu. Man rodos, visi tą žinojo, tik aš ne. Netgi vaikai mokykloje žinojo, nes aš vis gulėjau namie ir kosėjau, sirgau ir sirgau be paliovos. Paskutinį pusmetį visai negalėjau eiti į mokyklą. Ir visos tetos, kurioms mama siuvo sukneles, tą žinojo. Netgi viena užsiminė mamai, o aš ėmiau ir išgirdau, nors jos ir nenorėjo, kad girdėčiau. Jos manė, kad miegu. Bet aš tik taip gulėjau užsimerkęs.
      Žinoma, labai nuliūdau ir nežmoniškai išsigandau. Bet mamai nenorėjau išsiduoti, tik Junatanui pasisakiau, kai jis parėjo namo.
      – Ar tu žinai, kad aš greitai mirsiu? – pasakiau ir pravirkau.
      Junatanas truputį pagalvojo. Matyt, nelabai norėjo atsakyti, bet paskui tarė:
      – Taip, žinau.
      Tada aš dar labiau pravirkau.
	– Kodėl viskas taip baisu? – paklausiau. – Kaip gali būti, kad žmogus turi mirti, kai jam nėra suėję netgi dešimties metų?
      – Žinia, Skrebuti, man visai neatrodo, kad taip jau baisu, – tarė Junatanas. – Man regis, kad tau bus labai gerai.
      – Gerai? – tariau. – Argi gerai gulėti žemėje ir būti mirusiam!
      – Ak, – pasakė Junatanas, – ten tik tavo pavidalas gulės. O tu pats nuskrisi į visai kitą šalį.
      – O kurgi? – paklausiau, nes niekaip negalėjau patikėti.
      – Į Nangijalą, – atsakė jis.
      – O kurgi yra toji Nangijala? – paklausiau.
      Tada Junatanas pasakė, kad ir jis nelabai žinąs. Bet ji esanti kažkur anapus žvaigždžių. Ir taip pradėjo pasakoti apie Nangijalą, kad mane beveik suėmė noras tučtuojau ten skirsti.
      – Ten žmonės dar klajokliai, ten pasakų laikai, – pasakė jis, – ir tau ten patiks. 
      Tikrai, Skrebuti, ten bus visai kas kita, geriau negu čia, kur turi visą laiką sirgti, kosėti ir niekada negali žaisti.
Junatanas vadino mane Skrebučiu. Visą laiką, dar nuo tada, kai buvau mažučiukas. Kai vieną sykį paklausiau kodėl, atsakė todėl, kad labai mėgstąs skrebučius, ypač tokius kaip aš. Junatanas iš tiesų mane mylėjo, netgi keista. Juk aš buvau visai negražus, paikas berniokas, didžiausias bailys klišomis kojomis ir taip toliau. Paklausiau, kaip jis gali mylėti tokį negražų ir kvailą berniuką kaip aš, kreivomis kojomis ir visa kita. Jis tada atsakė:
       – Jei tu nebūtum toks snarglinas bjaurus mažylis klišomis kojomis, tada tu nebūtum mano Skrebutis, kurį aš taip myliu.
      Bet tą vakarą, kai taip nusigandau mirties, jis pasakė, kad, patekęs į Nangijalą, tučtuojau pasveiksiu, būsiu stiprus ir netgi gražus.
      – Ar toks gražus kaip tu? – paklausiau.
      – Gražesnis, – atsakė Junatanas.
Be reikalo jis stengėsi mane guosti. Tokio gražaus kaip Junatanas niekada nebuvo ir niekur negalėjo būti. Jo plaukai žvilgėjo kaip auksas, akys buvo tamsiai mėlynos, labai gražios, dantys baltutėliai, dailučiai, o kojos visai tiesios.
      Ir tai dar ne viskas. Jis buvo geras ir stiprus, viską sugebėdavo, viską suprasdavo. Mokėsi geriausiai iš visų savo klasėje. O kieme, kur tik eidavo, visi vaikai sekdavo iš paskos. Jis jiems sugalvodavo visokių pramogų. Tik aš niekur negalėjau eiti sykiu, nes per dienų dienas gulėjau ant savo senos kanapos virtuvėje. Tačiau Junatanas, sugrįžęs namo, viską papasakodavo, viską, ką veikė, ką matė, ką girdėjo ir ką skaitė. Jis galėdavo kažin kiek sėdėti pas mane ant kanapos krašto ir pasakoti. Junatanas irgi miegodavo virtuvėje ant lovelės, kurią vakarais išsitraukdavo iš spintos. O kai atsiguldavo, irgi sekdavo man pasakas, pasakodavo įvairius nuotykius, kol mama šūkteldavo iš kambario:
      – Ar girdit! Nutilkit! Laikas miegoti.
      Tačiau sunku miegoti, kai be paliovos kosti. Kartais Junatanas atsikeldavo vidury nakties ir išvirdavo man vandens su medum, kad lengviau būtų kosėti. Tikrai, Junatanas buvo labai geras!
	Tą vakarą, kai aš taip nusigandau, kad greitai mirsiu, jis sėdėjo pas mane keletą valandų.Mes šnekėjom apie Nangijalą, bet tyliai, kad mama negirdėtų.Ji siuvo kaip paprastai. Jos siuvamoji mašina stovėjo tame pačiame kambaryje, kur ji ir miegojo – kurgi daugiau, juk mes turėjome tik vieną kambarį ir virtuvę.Durys į kambarį buvo praviros. Mes girdėjom ją dainuojant vis tą pačią dainelę apie jūreivį toli jūroje.Tikriausiai ji turėjo galvoje tėtę. Visos dainelės nemoku, prisimenu tik keletą eilučių:

 Jeigu žūsiu aš jūroj, mieloji, vieną vakar
 atskris balandė baltoji
 į namus pas tave
 ir nutūps ant langelio.       
Tai bus mano dvasia, 
 ji norės atsikvėpt valandėlę
mylimam glėbyje... 

       Man toji dainelė atrodė liūdna ir graži, o Junatanas išgirdęs tik nusijuokė.
– Ir tu, Skrebuti, gal atskrisi pas mane kokį vakarą. Iš Nangijalos. Nutūpsi ant palangės, pasivertęs baltu balandėliu. Iš tikrųjų atskrisk, būk geras!
       Kaip tik tuo metu aš užsikosėjau. Tada jis pasodino mane ant kelių, kaip visada, kai man būdavo labai bloga, ir uždainavo:

       Tada, Skrebuti, aš žinosiu,
       kad tai tavo dvasia,
       kuri nori pailsėti
       mylimam glėbyje...

	Ir tada pagalvojau, kaip aš vienas be Junatano nukeliausiu į Nangijalą. Kaip man bus liūdna be jo. Kas iš to, kad ten visokie nuotykiai, jeigu nebus drauge Junatano. Aš tik bijosiu be galo be krašto ir nežinosiu, kas daryti.
      – Nenoriu tenai, – pravirkau. – Aš noriu būti ten, kur tu, Junatanai!
      – Bet aš irgi atkeliausiu į Nangijalą, ar tu supranti? – tarė Junatanas. – Menkai trukęs.
      – Menkai trukęs, žinoma, – pasakiau aš. – O gal tu gyvensi, kol sulauksi devyniasdešimt metų, ir aš tą visą laiką turėsiu būti vienas.
	Tada Junatanas pasakė, kad Nangijaloje nesą tokio laiko kaip čia, žemėje. Jeigu jis gyventų netgi devyniasdešimt metų, ten truktų ne daugiau kaip dvi dienos, iki jis atkeliausiąs. Taip jau esą, kai nėra tikro laiko.
      – Dvi dienas galėsi pabūti ir vienas, – pasakė jis. – Galėsi laipioti po medžius, užsikurti laužą miške, pasėdėti kur nors prie upelio, meškerioti. Ir štai vieną sykį, kai tau užkibs ešerys, aš ir atkeliausiu, o tu tada pasakysi:
      – Ar gali būti, Junatanai, tu jau čia?
      Aš palioviau verkti, manydamas, kad tas keletą dienų vis dėlto galima ištverti.
      – Nors iš tiestų kaip būtų gerai, kad tu ten pirmasis nukeliautum, – pasakiau, – verčiau tu ten sėdėtum ir meškeriotum. Junatanas sutiko su manimi. Jis žiūrėjo į mane ilgai ir be galo meiliai. Aš pastebėjau, kad jis nuliūdęs, nes pasakė tyliai ir beveik su širdgėla:
      – Bet užtat aš turėsiu gyventi žemėje be savo Skrebučio. Ko gero, netgi devyniasdešimtmetų!
      Štai kaip mums atrodė!
	Dabar priėjau patį sunkiausią dalyką. Netgi trūksta jėgų galvoti. O negalvoti negaliu. 
       Juk galėjau tebeturėti savo brolį Junataną. Jis sėdėtų vakarais pas mane ir pasakotų, eitų į mokyklą, žaistų su vaikais kieme, užvirintų man vandens su medum ir taip toliau. Bet taip nėra... taip nėra! 
       Junatanas jau Nangijaloje.
	Man taip sunku, aš negaliu nė papasakoti. Bet štai kas buvo parašyta laikraštyje:

       Vakar vakare mūsų miestelyje, Fakelruseno gatvės rajone, kilo didelis gaisras, kurio metu visiškai sudegė vienas medinis namas ir žuvo žmogus. Prasidėjus gaisrui, trečiajame aukšte vienų vienas gulėjo dešimties metų ligotas berniukas Karlas Lejonas. Netrukus sugrįžo namo jo brolis, trylikos metų Junatanas Lejonas. Neklausydamas niekieno perspėjimų, puolė į kone visai ugnies apimtą namą gelbėti brolio. Tuo metu užsiplieskė laiptai, ir berniukams nebuvo kitos išeities, kaip šokti pro langą. Persigandę žmonės, kurių minia buvo susirinkusi prie namo, nieko negalėjo padėti. Jie tik matė, kaip trylikametis berniukas su savo broliuku ant pečių net nesudvejojęs šoko iš liepsnojančio namo pro langą. Krisdamas berniukas mirtinai susižeidė. Tuo tarpu jaunesnysis broliukas liko beveik nenukentėjęs. Berniukų motina tuo metu buvo išėjusi pas savo klientę – ji yra siuvėja. Grįžusi namo, rado tokią skaudžią nelaimę. Kaip kilo gaisras, dar neištirta.	
	
     Kitame laikraščio puslapyje buvo smulkiau parašyta. Rašė jo klasės auklėtoja. Štai kaip:
       Mielas Junatanai Lejonai, argi nevertėjo tau vadintis Liūtaširdžiu? Ar atsimeni, kaip mes skaitėm per istorijos pamoką apie narsų anglų karalių Ričardą Liūtaširdį ir kaip tu pasakei: „Tik pamanykit, koks jis buvo narsus, kad net pateko į istorijos vadovėlį. Aš toks niekada negalėčiau būti!“ Mielas Junatanai, net jeigu apie tave nebus parašyta istorijos vadovėliuose, vis tiek tu buvai toks pats narsus lemiamą akimirką, tikras didvyris. Tavo senoji klasės auklėtoja niekada tavęs nepamirš. Tavo mokyklos draugai irgi tave ilgai minės. Nyku bus klasėje be mūsų linksmojo, gražiojo Junatano. Tas, ką dievai myli, miršta jaunas. Junatanai Liūtaširdi, ilsėkis ramybėje! 
       Greta Anderson

       Kvaila toji Junatano auklėtoja, bet ji labai mylėjo Junataną. Visi jį mylėjo. Ir gerai, kad ji sugalvojo tą Liūtaširdį, tikrai gerai!
       
       Visam mieste nerasi žmogaus, kuris negailėtų Junatano ir kuris nemanytų, jog verčiau jau aš būčiau žuvęs, o ne jis.
	Dabar mes gyvename kitame name, šalia mūsų senojo namo. Visiškai tokiame pat bute, tik apatiniame aukšte. Mes gavome šiokių tokių padėvėtų baldų iš beturčių globos. Šį tą davė tetos. Aš guliu beveik ant tokios pat kanapos kaip mano senoji. Viskas beveik kaip buvę. Ir vis dėlto viskas ne taip! Nebėra Junatano. Niekas vakarais neateina pasėdėti pas mane ir pasikalbėti. Aš toks vienišas, kad širdį gelia. Gulėdamas teįstengiu tik kuždėti žodžius, kuriuos pasakė Junatanas prieš pat mirtį. Tada, kai mes gulėjome ant žemės, iššokę pro langą. Iš pradžių jis gulėjo kniūbsčias, bet paskui kažkas jį apvertė. Aš galėjau matyti jo veidą. Pro vieną lūpų kamputį sruveno kraujas, ir jam buvo labai sunku kalbėti. Bet vis tiek jis pamėgino lyg nusišypsoti ir ištarė kelis žodžius: „Neverk, Skrebuti, pasimatysim Nangijaloje!“
       Tik tiek tepasakė, daugiau nieko. Paskui užsimerkė, žmonės paėmė jį ir nunešė, daugiau aš jo nemačiau.
	Bet paskui atėjo Junatanas ir nuramino mane. Taip, atėjo. Aplankė mane. Ir dabar aš daugiau nesielvartauju, tiktai laukiu. 
       Jis aplankė kartą vakare visai neseniai. Buvau vienas namie. Gulėjau ir verkiau jo. Bijojau. Buvau baisiausiai nelaimingas, ligotas ir nuskriaustas, sunku ir apsakyti. Virtuvės langas buvo atviras. Girdėjau lauke burkuojant balandžius. Kieme jų galybė. Ir tik staiga girdžiu burkuojant visai arti. Žiūriu – ant palangės tupi balandis ir žiūri į mane meiliomis savo akimis. Baltutėlis balandis. Buvo visiškai kaip toje dainoje – „gal vieną vakarą atskris balandė baltoji į namus pas tave“. Ir man rodos, kad vėl išgirdau Junataną dainuojant: „Tada, Skrebuti, aš žinosiu, kad tai tavo dvasia“. Tik dabar ne aš, o jis atskrido pas mane.
	Norėjau ką nors pasakyti, bet neįstengiau. Tik gulėjau ir klausiausi balandžio burkavimo. Pro tą burkavimą išgirdau Junatano balsą. Nors ne tokį kaip visada. Buvo kone panašu į vaiduoklius. Aš gal turėjau išsigąsti, bet anaiptol neišsigandau. Tik apsidžiaugiau. Rodės, pašoksiu iki lubų. Taip nuostabu buvo viskas, ką išgirdau. 
       Aišku, apie Nangijalą viskas buvo teisybė! Junatanas norėjo, kad aš nedelsčiau ir atvykčiau. Įsivaizduokit, ten stovėjo namelis ir laukė jo. Nangijaloje jis gavo sau vienųvienas atskirą namelį. Tai sena sodyba, kuri vadinasi Žirgynė. Ji yra Vyšnių slėnyje. Argi ne gražu? Ir žinot, ką jis pirmiausia pamatė, atvykęs į Žirgynę. Lentelę ant vartų, kur buvo išspausdinta: Broliai Liūtaširdžiai.
       – Tai reiškia, kad mes ten gyvensim abu, – pasakė Junatanas.
       Jūs tik pagalvokit, aš taip pat vadinsiuos Liūtaširdžiu, kai pateksiu į Nangijalą. Noriu turėti tokią pat pavardę kaip Junatanas, nors ir nesu toks narsus kaip jis.
       – Jei nerasi manęs Žirgynėje, – pasakė jis, – tai tada aš būsiu prie upelio ir meškeriosiu.
       Paskui viskas nutilo, ir balandis nuskrido sau. Atgal į Nangijalą.
	Pagaliau taip ir atsitiko. Tik staiga žiūriu, kad stoviu prie vartelių ir skaitau žalią iškabą: Broliai Liūtaširdžiai. Kaip aš ten patekau? Nežinau. 
       Pašaukiau Junataną, bet jis neatsiliepė. Ir tada man šovė į galvą – tikriausiai sėdi prie upelio ir meškerioja. 
       Pasileidau tekinas siauru takeliu tiesiai prie upelio. O ten, ant tiltelio, Junatanas besėdįs. Mano brolis sėdi sau, plaukai žvilga saulėje. Nors ir labai norėčiau papasakoti, ką pajutau vėl jį išvydęs, bet negaliu.  Jis nepastebėjo, kad aš atėjau. Bandžiau šūktelti „Junatanai“, bet turbūt verkiau. Pasigirdo tik silpnutis cyptelėjimas. Tačiau Junatanas vis tiek išgirdo. Jis pakėlė galvą ir pamatė mane. Iš pradžių lyg ir nepažino. Bet paskui suriko, numetė meškerę, puolė pakniopstomis ir taip apkabino mane, lyg norėjęs įsitikinti, ar tai tikrai aš. Mudu stovėjome pakalnėje prie upelio apsikabinę ir džiaugėmės be galo. Mes vėl buvom drauge.
       Tada Junatanas pasakė:
       – Taigi, Skrebuti Liūtaširdi, pagaliau tu atkeliavai!
       Skrebutis Liūtaširdis – truputį juokingai skamba, ir mudu prunkštelėjome. O paskui juokėmės ir juokėmės be galo. Baisiausiai įsikvatoję pradėjome imtis (eiti imtynių / čia: juokais grumtis, galynėtis), bet vis tiek nenustojom juoktis. Parvirtom ant žolės, ritomės kūliu ir kvatojom. O paskui beišdykaudami nuriedėjom į vandenį. Maniau, prigersim. Bet ne, pradėjome plaukti. Aš iki šiol nemokėjau plaukti, nors labai norėjau išmokti. O dabar sau plaukiu lyg niekur nieko.
       – Junatanai, aš moku plaukti, – šaukiau.
       – Aišku, kad moki, – atsakė Junatanas.
       – Junatanai, ar žinai ką, – pasakiau. – Aš daugiau nebekosiu.
       – Savaime suprantama, kad nekosi, – tarė Junatanas. – Juk tu Nangijaloje.
       Aš paplaukiojau gerą valandėlę. Paskui užsikabarojau ant tiltelio šlaputėlis visas. Kelnės buvo prilipusios prie kojų, ir todėl aiškiai pamačiau, kas atsitiko. Norit tikėkit, norit ne, bet mano kojos buvo tokios pat tiesutėlės kaip ir Junatano.
       Atsiguliau ant tiltelio kniūbsčias, ištiesiau galvą ir pasižiūrėjau į vandenį. Atėjo Junatanas ir taip pat atsigulė šalia manęs. Mudu ilgai žiūrėjome į brolius Liūtaširdžius. Tada apsičiupinėjau kaip reikiant. Gulėdamas ant tiltelio jaučiau, kad esu sveikas ir linksmas. 
       Visas kūnas buvo toks laimingas, kad, rodos, virpėjo iš džiaugsmo.