Paukščiai dažnai matydavo prie jūros ateinantį keistą berniuką, po pažastimi nešiną dideliu aplanku popierių. Ateidavo tas berniukas dažniausiai jau po pietų ar vakarėjant, išsitraukdavo iš aplanko spalvoto popieriaus lapą ir, išsiėmęs iš kišenės kreideles, imdavo piešti žuvėdras bei kirus.

– Kodėl jis toks tylus, kodėl nerėkauja, neišdykauja, nemėto akmenų vandenin kaip kiti vaikai? – svarstė kirai.

– O aš žinau, kodėl jis nešneka, – staiga prabilo senyvo amžiaus žuvėdra. – Aš galėčiau jums apie šį berniuką papasakoti labai daug įdomių dalykų...

– Nagi nagi, papasakok, kodėl tas berniukas toks tylenis, – susidomėjo kirai ir žuvėdros.

 – Skriskit arčiau, – mostelėjo sparnu senoji, – tuoj viską sužinosit...

 Smalsūs paukščiai suplaukė, suskrido aplink senąją, o išmintingoji senolė žuvėdra, lėtai vaikštinėdama ant didžiulio plokščio akmens, ėmė pasakoti apie berniuką.

 – Jis tiesiog yra tylus, uždaras vaikas, kuriam labai patinka stebėti gamtą, paukščius, žmones. Žmonių, kaip ir paukščių, yra labai daug rūšių. Vieni rėksmingi, plėšrūs, kiti tylūs, atsargūs ir ramūs. 

 Klausėsi jūros paukščiai ir daug įdomių dalykų apie jaunąjį dailininką išgirdo. Jie sužinojo, kad dėl uždaro šio berniuko būdo klasės draugai dažnai iš jo pasišaipo, net pravardę jam sugalvojo – Batas. Atseit kurčias kaip batas...

 – Batas kitoks nei jo bendraamžiai, – paaiškino išmintingoji žuvėdra.

– O koks koks koks? – sukranksėjo netoli nutūpusi varna.

 – Jis tiesiog labiau suaugęs nei kiti jo draugai, – paaiškino žuvėdra, – jis daugiau patyręs ir apmąstęs. Tikrasis jo vardas yra Mykolas, bet tėvai jį vadina Miku. Berniuką augina mama. Jo tėveliai gyvena atskirai, nes yra išsiskyrę, kaip sako žmonės...

Nutilo paukščiai ir nemirksėdami toliau klausėsi nelinksmo pasakojimo. Netrukus sužinojo, kad savo tėtį Mikas mato retai. Dabar jis gyvena kitame mieste su kita moterimi.

 O praėjusią vasarą Mykolas išgyveno dar skaudesnį atsitikimą. Tąsyk jo tėtis su naująja šeimyna vasarojo Karklėje, netoli Palangos, ir berniukas tikėjosi, kad vieną dieną jis ims ir aplankys savo sūnų. 

 Tą dieną Mykolas turbūt prisimins visą savo gyvenimą. Ilgas, isteriškas skambutis į duris, už kurių stovi uždusę, išsigandę klasės draugai. Jie pasako vieną vienintelę frazę: „Batai, tavo tėvas nuskendo“. 

Tą karštą, bet audringą dieną tėtis maudėsi jūroje ir drąsiai šokinėjo per bangas. Atsidūręs per toli nuo kranto, ėmė skęsti. Po kelių ar keliolikos minučių jį – jau nebekvėpuojantį – ištraukė gelbėtojai. 

Po to Miko tėvelis kelias savaites be sąmonės gulėjo ligoninėje.  Tėtis gulėjo užsimerkęs, vamzdeliais prijungtas prie cypsinčių aparatų.

Kiekvieną laisvesnį vakarą juodu su mama melsdavosi Palangos bažnyčioje – kad tik tėvelis nenumirtų. Mykolas greitai ir tiksliai mintyse žerdavo mamos išmokytas maldas „Tėve mūsų“ ir „Sveika Marija“. O kai nusibosdavo, imdavo deklamuoti kokį nors tėtės eilėraštį.

Matyt, gerajam Dievui išties jų maldos bei eilėraščiai patiko, nes tėtis po truputį atgavo sąmonę ir pasveiko. O pasveikęs išvyko ir tik retsykiais atvažiuodavo į Palangą savo sūnaus aplankyti.

O prieš pusmetį sunkiai susirgo Miko mama. Mama pradėjo gydytis, dažnai važinėjo į Vilnių, jai ėmė slinkti plaukai. Tada ji nusipirko peruką. Tačiau Mykoliukas paprašė: „Geriau vaikščiok su skarele, netinka tau tie svetimi plaukai“.

Berniukas tapo tylus, uždaras – vis dažniau kalbėjosi su jūra, paukščiais ir debesimis. Jam atrodė, kad gamta girdi ir supranta jį kur kas geriau nei kai kurie draugai.

Norėdamas kiek galima ilgiau su savo geraisiais bičiuliais – medžiais, paukščiais, jūra, saule, mėnuliu – pasikalbėti, jis vis dažniau bėgo iš miesto prie jūros. Net į dailės būrelį užsirašė, kad galėtų mamai pasiteisinti, jog jam reikia pajūry piešti žuvėdras besileidžiančias saulės fone.