Laiškai nuo nieko

DUNKST. Vėl beldimas. Į duris spirta su tokia jėga, kad jos nusprūdo nuo vyrių ir padrioksėjo (nukrito) ant grindų.
Tarpdury išdygo milžinas. Jo veidą visiškai slėpė ilgi plaukai ir susivėlusi barzda. Iš po visų tų gaurų akys blykčiojo lyg juodi vabaliukai.

Štai ir Haris! – nudžiugo milžinas.
Haris pažvelgė į piktą apžėlusį veidą ir pamatė, kad tos vabališkos akutės šypsosi.
– Kai pirmą kartą tave išvydau, buvai kūdikis, – prabilo milžinas. – Labai panašus į tėtį, bet akys mamos.
Iš vidinės juodo apsiausto dėžutės jis ištraukė priplotą dėžutę. Drebančiais pirštais ją atidarė. Viduje buvo didelis šokoladinis tortas, ant jo žaliu glajumi išraityta Laimingo gimtadienio!
Haris pakėlė akis į milžiną. Norėjo padėkoti, bet žodžiai įstrigo gerklėje ir jis paklausė:

– Kas jūs?
Milžinas nusijuokė.

– Aa, juk neprisistačiau. Rubėjus Hagridas, Hogvartso raktininkas ir miško sargas.
Jis atkišo didžiulę leteną ir pakratė visą Hario ranką.
– Atsiprašau, bet aš vis tiek nežinau, kas jūs toks.
– Vadink mane Hagridu. Visi taip daro. Ir, kaip jau sakiau, esu Hogvartso raktininkas. Tu, aišku, viską žinai apie Hogvartsą.
– Atsiprašau, – skubiai tarstelėjo Haris.
– Atsiprašau? – suniurzgė Hagridas atsigręždamas į šešėlyje susitraukusius Durslius.
– Tai jie turi atsiprašyti! Žinojau, kad negauni laiškų, bet neįtariau, kad gali nežinoti apie Hogvartsą. Nejau niekada nepagalvojai, iš kur tavo tėvai viską mokėjo?
– Ką viską? – paklausė Haris.
– KĄ VISKĄ? – sugriaudė Hagridas. – Palūkėk!
Jis pašoko perpykęs. Dursliai prisispaudė prie sienos.
– Gal sakysit, kad šis berniukas nieko nežino? NIČNIEKO nežino? – staugė jis ant Durslių.
Haris pamanė, kad milžinas perdeda. Juk jis lankė mokyklą, gaudavo neblogus pažymius.
– Kai ką žinau, – tarė jis. – Moku aritmetikos veiksmus ir šiaip.
Hagridas tik ranka numojo.
– Aš kalbu apie mūsų pasaulį. Tavo pasaulį. Mano pasaulį. Tavo tėvų pasaulį.
– Kokį pasaulį?
Atrodė, Hagridas sprogs iš pasiutimo.
– DURSLI! Tu jam nepapasakojai? Nepasakei, kas buvo tame laiške, kurį jam paliko Dumbldoras? Aš ten buvau! Mačiau, kaip Dumbldoras padėjo laišką, Dursli! Ir visus tuos metus nuo jo slėpei?
– Ką nuo manęs slėpė? – paklausė Haris.
– Hari, tu esi burtininkas, – pasakė Hagridas. – Kas dar galėtum būti, kai turėjai tokius tėvus? Ir, man rodos, tau laikas perskaityti laišką, kurio negavai.
Haris paėmė gelsvą voką, skaisčiai žaliu rašalu adresuotą: p. H. Poteriui, Grindys, Trobelė ant uolos, Jūra. Jis perskaitė: HOGVARTSO BURTŲ IR KERĖJIMO MOKYKLA
Direktorius Albas Dumbldoras
Gerbiamas p. Poteri, su malonumu pranešame, kad esate priimtas į Hogvartso burtininkų mokyklą. Pridedame reikalingų knygų ir priemonių sąrašą.
Mokslo metų pradžia rugsėjo 1 d. Laukiame jūsų pelėdos ne vėliau kaip liepos 31 d. Pagarbiai
Minerva Makgonagal
Direktoriaus pavaduotoja

Hario galvoj lyg fejerverkai sproginėjo klausimai. Po valandėlės išlemeno:
– Ką reiškia „laukiame jūsų pelėdos?“
Hagridas iš apsiausto kišenės ištraukė pelėdą – gyvą, tik sušiauštą, po to – ilgą plunksną ir pergamento ritinėlį ir paskrebeno laiškelį. Haris perskaitė:

Gerbiamasis p. Dumbldorai,

laišką Hariui įteikiau. Rytoj viską supirksime. Oras klaikus. Tikiuosi, jūs laikotės gerai.

Hagridas

Hagridas susuko ritinėlį, įkišo pelėdai į snapą ir nuėjęs prie durų paleido ją į audrą.
Į židinio šviesą išlindo dėdė Vernonas, vis dar pabalęs, bet baisiai piktas.
– Niekur jis nevažiuos, – pareiškė.
– Norėčiau pažiūrėti, kaip toks žiobaras jo neleis, – susijuokė Hagridas.
– Kas toksai? – susidomėjo Haris.
– Žiobaras, – atsakė Hagridas. – Šitaip mes vadinam žmones, kurie yra svetimi burtų pasauliui. Tavo nelaimė, kad išaugai didžiausių žiobarų šeimoje.
– Kai jį paėmėm, pasižadėjom užkirsti kelią šitoms nesąmonėms, – tarė dėdė Vernonas.
– Prisiekėm išrauti iš jo visa šita.

Jūs žinojot? Žinojot, kad aš… burtininkas?
– Ar žinojom! – staiga sušuko teta Petunija. – Aišku, kad žinojom! Tavo nelemtoji motina buvo to paties plauko. Ji kadaise irgi gavo tokį patį laišką ir išvyko… į tą „mokyklą“.
Aš viena mačiau, kas ji tokia, – išsigimėlė! Bet tėvui ir motinai tiko, vis Lilė ir Lilė, jie didžiavosi, kad šeimoje turi raganą! Paskui mokykloje ji susipažino su tuo Poteriu. Jie susituokė. Paskui gimei tu. Aš iškart supratau, kad būsi toks pat, toks pat nenormalus… Galų gale ji išlėkė į orą, o tu buvai primestas mums!
Haris išbalo ir paklausė:
– Išlėkė į orą? Man sakė, kad ji žuvo automobilio avarijoje!
– AUTOMOBILIO AVARIJOJE! – suriaumojo Hagridas, taip smarkiai pašokdamas, kad Dursliai spruko į savo kertę. – Siaubas! Haris Poteris nežino savo GYVENIMO… Ką gi, geriausia, jei sužinosi tiek, ką turiu teisę pasakoti. Matai, kartą buvo toks burtininkas Voldemortas. Šitas raganius maždaug prieš dvidešimt metų ėmė ieškoti padėjėjų. Jis vis labiau įsigalėjo. Tuos, kurie priešindavosi, siaubingai nužudydavo. Hogvartsas liko vienintelė saugi vieta. Tavo mama ir tėtis buvo puikūs burtininkai. Hogvartso pirmūnai. Prieš dešimt metų Helovino vakarą jis pasirodė miestelyje, kur jūs gyvenote. Tau buvo metukai. Jis atėjo pas jus ir… ir… tavo tėvus nužudė. Bandė ir tave nužudyti, bet jam nepavyko. Niekad nepagalvojai, iš kur turi tą žymę kaktoj? Tai nėra paprastas randas. Jis lieka nuo galingo pikto užkeikimo. Tačiau tavęs jo užkeikimas neįveikė. O po to jis (Voldemortas) išnyko. Tą pačią naktį. Tai ir yra didžiausia paslaptis, supranti? Vieni sako, kad mirė. Kiti kalba, jog laukia savo valandos. Dauguma mūsų linkę tikėti, kad jis kažkur tebėra, bet netekęs galios. Per silpnas, mat tu jį kažkuo nugalėjai, Hari. Dar sakysi, kad tu – ne burtininkas! Palauk, Hogvartse dar tapsi įžymybe.
Tačiau dėdė Vernonas neketino lengvai pasiduoti:
– Aš gi sakiau, kad neleisiu. Jis eis į Stounvilio vidurinę ir dar ačiū pasakys.Aš skaičiau tuos laiškus. Juose reikalaujama turėti visokio šlamšto: kerėjimų knygų, burtų lazdelių ir …
– Jeigu jis norės jus palikti, toks žiobaras kaip tu jo nesulaikys, – suriaumojo Hagridas.
– Lilės ir Džeimso sūnaus jis neleis į Hogvartsą! Gal išprotėjai?Haris jau tik užgimęs įrašytas į tą mokyklą.Mokysis geriausioje pasaulyje burtininkų mokykloje.Po septynerių mokslo metų savęs nebepažins. Pagaliau atsidurs tarp tokių pat kaip jis.