Išnykęs stiklas

Praėjo kone dešimt metų nuo tada, kai Dursliai atsikėlę prie durų rado savo sūnėną, tačiau Ligustrų gatvė beveik nepasikeitė. Tik fotografijos ant Durslių židinio atbrailos rodė, kiek iš tiesų praėję laiko. Dabar Dudlis Durslis – jau nebe kūdikis. Fotografijose matyti stambus šviesiaplaukis berniokas, važiuojantis pirmuoju savo dviračiu, paskui karuselėje, paskui su tėvu žaidžiantis kompiuterinį žaidimą, paskui bučiuojamas mamytės. Šiame kambaryje nebuvo nė ženklo, kad namuose yra dar vienas berniukas.

Bet Haris Poteris čia tebegyveno. Šią valandėlę miegojo, tačiau neilgai. Pabudo teta Petunija .

– Kelkis! Tuojau pat! Dar neatsikėlei? – piktai paklausė teta.

– Jau beveik, – atsakė Haris.

– Na, judinkis, reikia pakepinti kumpio. Tik nesudegink, nes noriu, kad Dudžio gimtadienio dieną viskas būtų nepriekaištinga.   Dudlio gimtadienis – kaip jis galėjo pamiršti? Haris lėtai išsirito iš lovos ir ėmė ieškoti kojinių. Sugraibęs po lova, iš vienos ištraukė vorą ir tada užsimovė. Haris vorų nebijojo, nes sandėliuke po laiptais jų buvo pilna, o jis jame miegodavo.

Apsirengęs Haris nuėjo į virtuvę. Stalas lūžo nuo dovanų Dudliui. Dudlis gavo naują kompiuterį, kurio taip troško, o kur dar antras televizorius ir sportinis dviratis. Kodėl Dudlis užsimanė sportinio dviračio, Hariui buvo mįslė, mat Dudlis buvo labai storas ir nekentė judėti. Dudlis labiausiai mėgo treniruotis kumščiuodamas Harį, bet dažnai jo nepagaudavo. Haris buvo greitas kaip kiškis.

Gal dėl to, kad gyveno tamsiame sandėliuke, Haris augo per daug smulkutis ir liesas.  Visada dėvėdavo tik Dudlio išaugtus drabužius, o juk Dudlis buvo gal keturiskart stambesnis. Haris turėjo prakaulų veidelį, juodus plaukus ir skaisčiai žalias akis. Jis nešiojo apskritus akinius, daugybę kartų suklijuotus lipnia juosta, mat nuo Dudlio dažnai gaudavo į nosį. Iš savo išvaizdos Hariui patiko tik siaurutis randas kaktoje, panašus į žaibą. Kiek prisimena, visą laiką jį turėjo. Pirmas klausimas tetai Petunijai buvo apie tai, kur jis gavo šitą randą.

– Automobilio avarijoje, kai žuvo tavo tėvai, – atsakė ji. – Ir daugiau jokių klausimų.

„Daugiau jokių klausimų“, – štai svarbiausia taisyklė, jei norėjai ramiai gyventi pas Durslius.

Haris kepė kiaušinius, kai į virtuvę atėjo Dudlis su mama. Haris šiaip taip rado vietos ant stalo ir padėjo lėkštes su kumpiu ir kiaušiniene. Dudlis tuo tarpu skaičiavo dovanas. Staiga jo veidas ištįso.

– Trisdešimt šešios, – pasakė žiūrėdamas į tėvus. – Dviem mažiau negu pernai.

– Branguti, tu praleidai tetos Mardžės dovaną. Žiūrėk, ji po ta didele, kur nuo mamytės ir tėvelio.

– Gerai, tegul bus trisdešimt septynios, – užraudonijo Dudlis. Haris, matydamas, jog Dudliui artinasi pasiutimo priepuolis, ėmė stačiais kąsniais ryti kumpį, nes Dudlis galėjo apversti stalą. 

Teta Petunija irgi aiškiai pajuto pavojų, todėl greit paaiškino:

– Šiandien nuvažiavę į miestą, nupirksime dar dvi dovanas. Dar dvi dovanas. Ar bus gerai? 

Dudlis ėmė galvoti. Atrodo, sekėsi sunkiai. Pagaliau prašneko:

– Tada turėsiu trisdešimt... trisdešimt...

– Trisdešimt devynias, vaikeliuk, – padėjo teta Petunija.

– Aa... Tada gerai.

Dėdė Vernonas sukikeno.

– Ot išdykėlis, savo nė šapelio neužleis, visai kaip tėvas. Bravo berniukas! – Jis sušiaušė Dudliui plaukus."

Tą akimirką suskambo telefonas. Teta Petunija nuskubėjo atsakyti. Grįžo pikta ir susirūpinusi.

– Blogos naujienos, Vernonai, – tarė. – Ponia Fig susilaužė koją. Negalės jo paimti, – ir maktelėjo galva (parodė linktelėdama galva) Hario pusėn.

Dursliai dažnai kalbėdavo apie Harį taip, tarsi jo nebūtų šalia. Tarsi jis būtų koks bjaurus padaras, negalintis jų suprasti, pavyzdžiui, roplys.  

Po pusvalandžio Haris, netikėdamas savo laime, sėdėjo Durslio automobilio gale. Su Pirsu ir Dudliu. Pirmą kartą gyvenime važiavo į zoologijos sodą. Teta su dėde nieko kito nesugalvojo. Bet prieš išvažiuojant dėdė Vernonas pasivedė Harį šonan.

– Perspėju, – sušnypštė prikišęs savo didelį raudoną veidą, – perspėju, berniuk. Nors kokia, nors menkiausia išdaiga – ir tupėsi sandėliuke iki Kalėdų.

– Aš nieko nedarysiu, tikrai... – prižadėjo Haris.

Dėdė Vernonas nepatikėjo.

Niekas juo (Hariu) netikėdavo. Kartą teta Petunija paėmė virtuvines žirkles ir nurėžė Hariui plaukus iki pašaknų, paliko tik kirpčius ant kaktos. Haris pernakt nesumerkė akių galvodamas, kas bus rytoj mokykloj, kur ir taip visi šaiposi iš jo drabužių ir suklijuotų akinių stiklų. Bet rytą plaukus rado lygiai tokius pat kaip prieš nukerpant tetai Petunijai. Už tai savaitę buvo uždarytas sandėliuke, nors ir mėgino paaiškinti nesuprantąs, kaip tie plaukai ataugo.

Paskui jam baisiausiai kliuvo, kai buvo rastas ant mokyklos virtuvės stogo. Jį vijosi Dudlio gauja, ir staiga, didžiausiai visų vaikėzų ir paties Hario nuostabai, jis atsidūrė ant kamino. Dursliai gavo labai piktą direktorės laišką, kuriuo ji pranešė, jog Haris laipioja mokyklos pastatais. Haris manė, kad darant šuolį (mėgino stryktelėti už šiukšlių konteinerių) jį pagavo vėjas ir užnešė ant stogo.

Bet šiandien bus viskas gerai. Jis net sutinka būti su Dudliu ir Pirsu. Kad tik nereiktų praleisti dienos mokykloje, sandėliuke ar kopūstais trenkiančioje ponios Fig svetainėje.

Sekmadienis buvo nepaprastai saulėtas. Zoologijos sodas buvo pilnas tėvų su vaikais.  Haris stengėsi eiti atokiau nuo Durslių, kad Dudlis su Pirsu nesigriebtų savo mėgstamo užsiėmimo – kumščiuoti Harį. Jie pietavo zoologijos sodo restorane. Kai Dudlis įniršo, kad jo taurėje per maža ledų, dėdė Vernonas užsakė jam kitą, o Hariui leido pabaigti aną.

Papietavę jie nuėjo į roplių skyrių. Ten buvo vėsu ir tamsu. Pasieniais švietė stikliniai narvai. Už stiklų per akmenis ir medgalius raitėsi ir šliaužiojo visokiausi driežai ir gyvatės.  Dudlis greit rado didžiausią skyriuje gyvatę.

– Padaryk, kad judėtų, – suinkštė jis tėvui. Dėdė Vernonas pabarškino į stiklą, bet gyvatė nė krust.

– Nuobodu, – pasiskundė Dudlis ir nukėblino.

Haris priėjo prie stiklinio narvo ir įbedė žvilgsnį į gyvatę. Staiga gyvatė atmerkė blizgančias akutes. Lėtai lėtai pakėlė galvą, ir jos akys atsidūrė tiesiai priešais Hario. Gyvatė jam mirktelėjo. 

Haris nustėro. Paskui mikliai apsidairė, ar kas nežiūri. Ne. Jis atsisuko į gyvatę ir savo ruožtu mirktelėjo.

– Iš kur tu esi? – paklausė Haris.

Gyvatė bakstelėjo uodega į nedidelę lentelę prie narvo. „Brazilijos smauglys“, – perskaitė Haris.

– Ar gera ten buvo?

Smauglys vėl bakstelėjo į lentelę. Haris perskaitė: „Šis eksponatas gimęs zoologijos sode.“

– Vadinasi, niekad nesi buvusi Brazilijoje?

Smauglys papurtė galvą. Staiga nuaidėjo toks riksmas, jog abu (Haris ir gyvatė) net pašoko.

– DUDLI! PONE DURSLI! ATEIKITE ČIONAI! TIK PAŽIŪRĖKITE, KĄ DARO ŠITA GYVATĖ!

Dudlis kaip galėdamas greičiau atkurnėjo (atbėgo).

– Ei tu, pasitrauk, – žiebė kumščiu Hariui šonan. Iš netikėtumo Haris pargriuvo ant cementinių grindų. Po to viskas vyko labai greitai: stiklinis narvo priekis dingo. Milžinas smauglys nuslydo ant grindų. Roplių skyriuje buvę žmonės žviegdami puolė prie durų. 

Smaugliui greitai prašliaužiant pro šalį, Haris tarsi išgirdo šnypštimą: „Brazilija, keliauju pas tave... Ačččiū, amigo (drauge)“. 

Roplių skyriaus budėtojas buvo pritrenktas.

– O stiklas? Kur prapuolė stiklas?

Kiek Haris matė, smauglys nieko nepadarė, tik prabėgantiems žmonėms žaismingai grybščiojo (švelniai sugriebdavo) už kulnų.

Kai visi susėdo į dėdės Vernono automobilį, Dudlis ėmė aiškinti, kad roplys vos nenukandęs jam kojos. Pirsas dievagojosi, kad smauglys mėgino jį pasmaugti ir pasakė:

– Haris su juo šnekėjosi, juk taip, Hari?

Dėdė Vernonas palaukė, kol Pirsas pakankamai nutolo nuo namų. Tada ėmėsi Hario. Iš pykčio vos galėjo šnekėti. Išstenėjęs: „Sandėliukan... neduot valgyt“, susmuko į krėslą. Teta Petunija nubėgusi atnešė jam didelę taurę brendžio.