Berniukas, kuris liko gyvas

Ponas ir ponia Dursliai, gyvenantys Ligustrų gatvės name, išdidžiai sakydavo, jog jie normalių normaliausi žmonės. Ponas Durslis direktoriavo „Graningso“ firmoje, gaminančioje grąžtus. Jis buvo stambus ir raumeningas vyras beveik be jokio kaklo, tačiau didžiuliais ūsais. Ponia Dursli buvo plonutė šviesiaplaukė moterytė mažiausiai dukart už vyrą ilgesniu kaklu. Dursliai augino sūnų, vardu Dudlis, kuris, jų įsitikinimu, buvo nuostabiausias pasaulyje berniukas.

Dursliai turėjo viską, ko tiktai geidė. Bet jie turėjo ir paslaptį ir labiausiai bijojo, kad jos kas nors neatkapstytų. Ponia Dursli buvo ponios Poter sesuo, bet jos nesimatė jau kelerius metus. Ponia Dursli apsimetinėjo išvis neturinti sesers, nes ta sesuo ir jos vyras buvo visiška Durslių priešingybė. Dursliai net sudrebėdavo pagalvoję, ką pasakytų kaimynai, jei šioje gatvėje pasirodytų Poteriai. Dursliai žinojo, kad Poteriai irgi turi mažą sūnelį, bet jo nebuvo matę.

Kai Dursliai pabudo pilką, apniukusį antradienio rytą, kurį prasidėjo mūsų istorija, debesimis aptrauktame danguje nebuvo nė menkiausio ženklo, kad netrukus visoje šalyje prasidės keisti ir paslaptingi dalykai.  

Ponas ir ponia Dursliai nepastebėjo, kaip už lango nuplasnojo didelė rausva pelėda. 

Pusę devynių ponas Durslis pasiėmė portfelį ir išvažiavo iš kiemo.

Jau ant gatvės kampo į akis krito nepaprastas dalykas – katė, pasitiesusi žemėlapį. Ponas Durslis ne iš karto susigaudė, ką mato, ir papurtęs galvą atsigręžė pažiūrėti. Ant gatvės kampo išvydo rainą katę, bet žemėlapio nebuvo. Kas jam pasivaideno? Riedėdamas į miestą, galvojo apie didelį grąžtų užsakymą, kurio šiandien tikėjosi.

Tačiau įvažiavus į miestą, mintis apie grąžtus išgaravo. Aplinkui buvo pilna keistai apsirengusių praeivių. Su mantijomis. Stovėdamas rytmetinėje spūstyje ir barbendamas pirštais į vairą, nužvelgė arčiausiai stovintį keistuolių būrelį. Jie susijaudinę šnibždėjosi.  Paskui ponui Dursliui dingtelėjo, kad čia, matyt, kažkoks pokštas. Tie žmonės, be abejo, kam nors renka aukas... taip, aišku.

Ponas Durslis buvo puikiai nusiteikęs iki pietų pertraukos, o tada nutarė pasivaikščioti ir kitoj gatvės pusėj nusipirkti bandelę. Buvo viską pamiršęs apie žmones su mantijomis. Bet prie konditerijos vėl pamatė. Šitie žmonės irgi paslaptingai kuždėjosi. Kai pro juos grįžo sugniaužęs maišelį su didele spurga, nugirdo keletą frazių.

– Taip, taip, girdėjau, kad Poteriai...

– Taip, jų sūnelis Haris.

Ponas Durslis sustojo it nudiegtas. Baisiausiai persigando. Puolęs per kelią nuskubėjo į savo kabinetą, čiupo telefono ragelį, ėmė sukti namų numerį, bet prieš paskutinį skaitmenį apsigalvojo. Padėjo ragelį ir glostydamas ūsus pamanė... ne, gal jam galvoj negerai. Poteris – ne tokia jau reta pavardė. Neabejojo, kad pilna Poterių, turinčių sūnų, vardu Haris. Nėra reikalo gadinti nuotaikos poniai Dursli.

Ligustrų gatvėje niekas nebuvo regėjęs šitokio žmogaus. Jis buvo aukštas, plonas ir labai senas. Plaukai ir barzda buvo tokio ilgio, kad galėjo susikišt už diržo. Jis buvo su apsiaustu iki kulnų ir violetine mantija, apsiavęs aukštakulniais batais su sagtimis. Po siaurais akinukais gyvai spindėjo skaisčiai mėlynos akys, nosis buvo ilgėliausia ir kuprota. Šitas žmogus buvo Albas Dumbldoras. Jis nužingsniavo ketvirto namo link, ten atsisėdo ant tvoros mūrelio šalia katės. Į ją nežiūrėjo, bet prabilo:

– Tik pamanykite, ir jūs čia, profesore Makgonagal!

Jisai su šypsena atsigręžė į rainę, bet katė buvo išgaravusi. Jos vietoj sėdėjo rūstoka moteriškė kvadratiniais akiniais. Ji dėvėjo mantiją, smaragdo žalumos. Juodi plaukai buvo susukti į kietą kuodą. Atrodė suirzusi.

– Iš kur žinote, kas aš?

– Miela profesore, niekad nesu matęs, kad katė tupėtų it apmirusi.

– Ir jūs būtumėt kaip apmiręs, jei būtų reikėję visą dieną prakiurksoti ant tvoros, – atkirto profesorė.

– Visą dieną? Kai galėjote švęsti? Keliaudamas čia mačiau ne vieną vakarėlį ir pasilinksminimą.

Girdėjau kalbant, – kalbėjo profesorė, – kad praeitą naktį Voldemortas ieškojo Poterių. Šnekama, kad Lilė ir Džeimsas Poteriai... kad jie negyvi. 

Dumbldoras nulenkė galvą. Profesorė Makgonagal aiktelėjo.

– Lilė ir Džeimsas... Negaliu patikėti... Nenoriu tuo tikėti... Oi, Albai... Sakoma, kad jis mėgino nužudyti ir Poterių sūnų Harį. Bet nepajėgė. Nejaugi... nejaugi tiesa? – sumikčiojo profesorė Makgonagal. – Po viso to, ką yra padaręs... pražudęs šitiek žmonių... negalėjo susidoroti su mažu berniuku? Kaip Haris išliko gyvas?

– Galima tik spėlioti, – tarė Dumbldoras. Hagridas vėluoja. Atėjau atiduoti Hario tetai su dėde. Daugiau jis neturi jokių giminių.

– Nejau... nejau šitiems žmonėms? – sušuko profesorė Makgonagal. – Dumbldorai, negalima. Aš visą dieną nenuleidau nuo jų akių.

Niekur nerasite į mus nepanašesnių žmonių. Be to, jie turi sūnų. Mačiau, kaip eidamas visą kelią spardė motiną rėkdamas saldainių. Kad šituos namuose gyventų Haris Poteris!

– Jam čia geriausia vieta, – tvirtai tarė Dumbldoras. – Teta ir dėdė viską jam paaiškins, kai jis paaugs. Aš jiems parašiau laišką.

Tylą sudrumstė negarsus burzgimas. Jis stiprėjo. Staiga iš dangaus ant asfalto nusileido didžiulis motociklas. Ant jo sėdėjo tikras milžinas: beveik dukart aukštesnis už paprastą žmogų ir mažiausiai penkis kartus storesnis. Kone visą veidą slėpė juodi susivėlę plaukai ir barzda. Glėbyje jis laikė į antklodę susuktą ryšulėlį. 

Dumbldoras su profesore Makgonagal palinko prie ryšulėlio. Jame kietai miegojo vaikelis. Žemiau juodutėlių plaukų sruogos kaktoje buvo matyti keista žaibo formos žymė.

– Ar tai čia?.. – sušnibždėjo profesorė.

– Taip, – atsakė Dumbldoras, – tas randas jam niekad neišnyks.  

Dumbldoras paėmė Harį ir pasuko į Durslio namus.

– Ar galima... ar galima su juo atsisveikinti, pone? – paklausė Hagridas.

Jis palenkė savo gauruotą galvą ir pabučiavo Harį. Staiga Hagridas sustaugė it sužeistas šuo.

– Ššš! – sušnypštė profesorė Makgonagal. – Žiobarus prikelsi!

– At… atsiprašau, – sukūkčiojo Hagridas ir, išsitraukęs didelę žirniuotą nosinę, įsikniaubė į ją. – Neišturėsiu... Lilė ir Džeimsas negyvi... o vargšelis Haris turės gyventi su žiobarais...

– Taip, taip, labai liūdna, bet valdykis, Hagridai , – kuždėjo profesorė Makgonagal, atsargiai glostydama Hagridui ranką. O Dumbldoras peržengė žemutę sodo tvorą ir nuėjo prie durų. Švelniai paguldė Harį prie slenksčio, iš mantijos išėmė laišką, įkišo tarp Hario vystyklų ir grįžo pas anuodu.