Į padanges jau išbėgo žvaigždžių būrelis. Priešais langą mirkčioja Irkai jos mylimiausioji žvaigždutė. Mylimiausia dėl to, kad visados žiūri į pat Irkos langą ir kad taip linksmai linksmai kinknoja jai auksinę galvelę. Bet Irka myli ir kitas – visas visas žvaigždeles. Myli nuo to laiko, kai išgirdo nuo Liudvės, kad žvaigždelės – tai mirusieji ir nuėjusieji į dangų vaikai.  Dievulis yra jų tėvelis, o Dievulio motina – jų mamytė. Ir jie visados drauge – ne taip kaip Irkos tėveliai. Ji čia su mamyte, o tėvelis toli toli Kaune. Kai jie visi buvo drauge, buvo taip linksma. Paskui ji ir mamytė atvažiavo čia. Buvo žiema, šalta. Paskui Kalėdos. Irkai mamytė parėdė eglelę, bet nebuvo labai linksma, nes tėvelio nebuvo. Paskui atvažiavo tėvelis ir atvežė daug daug dovanų. Paskui tėvelis parašė pasiilgęs Irkos. Ji važiavo į Kauną su tetule Brone. Su tėveliu matė kinematografe liūtą ir dramblį, gėrė saldaus šokolado cukrainėje. Paskui tėvelis vėl atvažiavo ir atvežė Džimą... Dabar nebeatvažiuoja ir nebeatvažiuoja...

Irkos mamytė vis tai šen, tai ten bevažiuojanti. Ak, kuomet atvažiuos tėvelis! Jau taip seniai seniai yra buvęs – kai atvežė Džimą. Tuomet dar buvo pavasaris, ir juodu (Irka ir tėvelis) ėjo žibučių į mišką, o dabar jau ir obuoliai prinokę, jau ruduo. Koks tėvelis geras, kad jai atvežė Džimą! Ji taip labai myli savo tėvelį. Ji prašė, kad jis nebevažiuotų į tą Kauną, kad čia drauge gyventų. Bet tėvelis sako: „Negalima, Irka, reikalai taip liepia, nieko nepadarysi“.

– Juk pas jus, danguje, nėra reikalų? – klausia ji žvaigždelių.

Žvaigždelės šypso, krato galveles ir kužda:

– Nėra, Irka, nėra!

Irka, sunkiai atsidususi, lenkias prie Džimo.

– Ar matai, Džimai, danguje nėra reikalų. Laimingos žvaigždutės!

Bet Džimas nieko nebegirdi. Jis saldžiai miega, padėjęs ant Irkos kelių savo smailų snukutį. Irka glosto jį savo mažute rankele ir vėl, atsikreipus į žvaigždes, tęsia toliau savo pasakojimus.

Dabar, mamytei su reikalais išvažiavus, jai nebėra taip ilgu, nes kiaurą dieną žaidžia su Džimu, o vakare kalbasi su jomis (žvaigždelėmis). Irka merkia akis ir žiūri į savo mylimiausiąją žvaigždutę. Ir rodos Irkai, kad žvaigždutė tiesia jai rankeles ir meiliai ją glamonėja. Paskui taip pat žiūri į antrą, į trečią – ir visos ją taip myluoja ir šypso, ir kužda. O! Nulėkė viena žvaigždelė žemėn... o, ir antra! Kai žemėje kokiam vaikui labai ilgu, ir jis neturi su kuo žaisti, ir sėdi vienui vienas kambaryje, tai Dievulis leidžia kokią nors žvaigždę lėkti pas jį pažaisti. Ar neatlėks kuomet ir pas Irką? Juk ir ji tokia vienui viena. Tiesa, ji turi Džimą, bet kad jis nemoka kalbėti – nė vieno žodelio, o su žvaigždžių vaiku ji šnekėtų daug daug apie viską.

Už lango sudundėjo, ir Irka akimirksniu nušoko nuo lango šaukdama: „Mamytė parvažiavo!“, lyg kamuolėlis nuriedėjo per tamsius kambarius į priemenę. Atrakino duris ir įpuolė įeinančiai motinai į glėbį. Pasiilgusi bučiavo jai rankas, kabinos ant kaklo, glaudės.

– Irka, meldžiamoji, ne taip smarkiai, – juokės motina. – Leisk nusivilkti.

– Kad Irka taip be galo pasiilgo mamytės.

– Ką gi beveikia mano dukra? Ar sveika, ar linksma?

– Labai linksma, nes mamytė parvažiavo. 

Paskui pasakojo, ką daręs šiandien Džimas, koks jis esąs protingas ir mandagus.

Čiulbėjo lyg paukštelis, ir jos raudonos lyg rožės pumpuras lūpelės nesičiaupė nė sekundei. Bet netrukus motina pertraukė ją.

– Visa tai labai puiku, Irka, bet dabar valgyt greičiau vakarienę, o paskui – gulti. Žinai, kad vaikams jau seniai laikas.

Irkos linksmos lūpelių vyšnelės ūmai ištįso žemyn.

– Mamyte, aš dar norėčiau pasikalbėti! Aš dar turiu tiek daug papasakoti!

– Jau daug papasakojai, o kas liko, pasakysi rytoj. Rytoj niekur nevažiuosiu.

Irkos tamsiose, aksominėse, panašiose į našlelių gėles akyse žybtelėjo ašaros. Bet kadangi mamytė verksmo nemėgo, tai jos neišriedėjo ant skruostelių. Šį kartą gal ji ir nebūtų pastebėjusi, nes kaip tik kalbėjosi su šeimininke, liepdama jai tuojau patiekti skanios vakarienės. Bematant atvyksiąs ponas Gurskis.

Tėvelis... tėvelis... Irkos galvelėje staiga švystelėjo mintis, ir ji tyliai nuėjo į savo kambarį. Dabar jos akys buvo visai sausos, nors maža širdelė verkė iš skausmo. Nebemyli jos mamytė, nebemyli... Taip baisiai sugėdino ją, tam ponui Gurskiui girdint ir matant. Išvarė kaip kokį šuniuką. O juk ji buvo mandagi, tenorėjo vien paprašyti, kad leistų į mišką su Liudve. Mamytė niekados lig šiol taip jai nebuvo padariusi. O dabar ir valgomajame, ir salone šneka su tuo mylimuoju, bjauriuoju ponu kažką ant jos ir ant tėvelio. Irka viso ko nesuprato, bet jaučia, kad mamytė dabar daugiau myli poną Gurskį negu ją ir tėvelį. Todėl ji žino jau, ką padarysianti: ji važiuos sau pas tėvelį – pas savo mylimiausiąjį, brangiausiąjį, visame pasaulyje geriausiąjį tėvelį. Tėvelis Irką taip myli, taip myli. Ji gali važiuoti, nes turi pinigų. Ir nebijo, nes jau yra važiavus su tetule ir viską žino, ką reikia daryti. 

Irka pamatė pro langą vežėją atvažiuojant su vienu arkliu pakinkytu brikeliu.  Tuojau išėjo į kiemą mamytė ir ponas Gurskis ir įsisėdę išvažiavo dviese.

– Mamytė neatėjo nė atsisveikinti su Irka, – virktelėjo mergelės siela.

Ir tuojau vėl pakilo karti apmaudos banga.

– Tegu mamytė važinėjas su tuo ponu, tegu kalbas, tegu groja, o Irka važiuos sau pas tėvelį... Ir negaila jai mamytės, negaila...

Į kambarį įėjo Liudvė.

– Ponia liepė pasakyti Irkai, kad nesėdėtumei kambaryje, bet žaistumei sodne, – tarė.

– Tuojau eisiu...

Liudvė išėjo, o Irka ėmė skubiai rengtis į kelionę. Į stotį tebuvo du kilometru. Kelią Irka žinojo gerai, nes daug kartų buvo juo važiavusi ir ėjusi su motina. Ji žinojo taip pat, kad tuojau išėjus ji dar suspės į traukinį, einantį į Kauną. Tad išėmė iš spintos gražų krepšiuką, kurį vežės keliaudama į Kauną pavasarį. Paskui įmurdė (įdėjo) į jį savo gražiausią baltą jupelę (suknelę) ir keletą labai mėgstamų margais kraštais nosinėlių. Kaip gaila, kad negalima pasiimti visų lėlių! Irka nusimano (supranta) tiek daiktų nepanešianti, be to, krepšelyje labai nedaug tėra vietos. Tad, valandėlę pasvyravus (paabejojusi), ji renkas mažiausiąją lėlę, kuriai labiausiai reikalinga jos globa. Ant stalo stovi graži geltona kriaušė, kurią Irka vakar rado sodne (sode) ir ketino atiduoti mamytei.

– Bus tėveliui lauktuvių, – sako Irka ir kiša kriaušę.

Kriaušė priminė turint dar kelis iš mamos gautus saldainius. Ir saldainiai eina į krepšelį – tėveliui.

Eidama mąsto Irka, kas bus, kai mamytė, parvažiavusi šįvakar, jos neberas. Irka nebeišbėgs atidaryti durų ir nebesutiks mamytės. Liudvė pasakys, kad Irkos niekur nesą – nei sodne, nei kieme, nei kambariuose. Mamytė manys, kad ji viena su Džimu nuėjo į mišką ir ten suėdė juodu vilkas kaip Raudonąją Kepuraitę. O ji tuo tarpu sėdės ant tėvelio kelių. Mamytė nerimaus, gailėsis Irkos, ieškos... o gal ir verks... Gerai, gerai! Kam Irkos nebemyli! Kam vis su tuo bjauriuoju ponu Gurskiu! 

Stotyje daug žmonių. Irkai baugu, širdelė plasnoja kaip sugautas paukštelis. Tačiau, susitelkus visas savo jėgas, jį drąsiai stojas užpakalyje kelių žmonių prie kasos. Ji gerai atsimena, kaip dariusi važiuodama į Kauną su tetule, kuri leido jai pačiai nusipirkti bilietą. Priėjus prie langelio, deda pinigus, sako balsingai:

– Prašau į Kauną pusę bilieto antros klasės.

Išlipus Kaune, Irka dairos į visas puses, gal pamatys žmonių minioje savo tėvelį. Bet jo nėra. Važiuodama gatve ir pamačius iš tolo kiekvieną augalotą poną, šokinėja aukštyn ir sako sujaudinta:

– O, ar tik ne tėvelis eina!

Bet, privažiavus arčiau, mato, kad apsiriko. 

Ji iš tolo pamato tėvelio gyvenamąjį namą. Iš to džiaugsmo taip ima sukinėtis po briką (vežimą), jog ponia (kurios yra šis brikas ir kuri važiuoja su vežėju) sulaiko ją už rankos, bijodama, kad neiškristų. Vežėjui sustojus, ji traukia iš kišenės savo piniginę jam užmokėti. Bet ponia neleidžia. Irka greitai atsisveikina su ja, žaibu šoka iš briko kartu su Džimu ir tekina bėga į namą. Spaudžia varpelį ir vos tepastovi vietoje. Ištisi metai praslinko nuo paspaudimo lig tos valandos, kada Irka išgirdo gilumoje žingsnius, kada griežterėjo raktas, žvangterėjo grandinė ir galų gale atsivėrė durys. Puola pro jas Irka ir, nepaisydama nustebusios tarnaitės, lekia tiesiai į tėvelio kabinetą, kur jis dažniausiai sėdėdavo besidarbuodamas už rašomojo stalo. Ištiestos rankelės jau pasirengusios apkabinti tėvelį.       

Šypsančios lūpelės šaukia:

– Tėvel, aš atva...

Tolesni žodžiai miršta ūmai jos burnelėje. Ištiestos rankelės krinta žemyn. Krėsle sėdi ne tėvelis, bet kažkokia nepažįstama jauna ponia.

– Kame tėvelis? Aš atvažiavau pas tėvelį!

Išplėstos Irkos akys išsigandusios žiūri į nepažįstamąją.

– Kas tokia esi? Iš kur atsiradai? – klausia toji, irgi nustebusi.

– Aš esu Irka. Aš atvažiavau pas tėvelį...

– Išsiųsta motinos tėvui ant sprando? Ką čia dirbsi? Tėvui nėra laiko su tavimi.

Balsas skamba žiauriai, o akys žiūri į Irką kaip plieninės.

Kas yra ta svetimoji ponia, sėdinti tėvelio fotelyje? Kodėl ji taip baisiai žiūri į Irką ir taip piktai kalba?

Irka negali atsakyti į tuos klausimus. Tik rodos jai, kad kažkas įstūmė į gilią duobę, kurioje tamsu ir baisu, ir ėmė geležiniais nagais draskyti jos širdelę. Išsiveržia balsingas, smarkus verksmas, kokiu Irka dar niekuomet nebuvo verkusi. Ji žengia kelis žingsnius prie sofos ir ten susirietus verkia ir verkia, kratoma kukčiojimų. Jos gražus krepšelis iškrito iš rankos, skrybėlė su raudona kokarda nusmuko ant ausies. 

Išsigandęs Džimas prieina ir, padėjęs priekines kojeles ant sofos, laižo savo nelaimingosios ponios šlapią veidelį.