Tėvų – mamų ir tėčių – būna visokių. Linksmų ir rimtų, storų ir plonų, gerų ir ne visai, tikrų ir beveik tikrų. Bet yra ir bendrų visiems tėvams dalykų.

Pirma, vaikai nuo jų priklausomi. Vaikus tėvai maitina, rengia, laiko savo namuose, šukuoja už savo pinigus nupirktomis šukomis. Atsidėkodami už tai vaikai tėvų turi klausyti. Ne vienas vaikas gauna barti už tai, kad pasako, ką galvoja ir jaučia.

Antras bendras visiems tėvams dalykas yra tai, kad jie turi baisiai daug pareigų. Pareigų turi visi suaugusieji. Tačiau tėvai jų turi kur kas daugiau. Paprastai tėvai mano, jog tų pareigų atsiranda todėl, kad jie turi vaikų.

Yra tėvų, kurie vaikams į arbatą deda cukraus (net jeigu vaikai dideli), plauna jų indus (net jeigu jie eina į mokyklą), primena, kad nepamirštų užrakinti durų (nors tai aišku net šiukšlių dėžei), ruošia pamokas (nors tas pamokas vaikai būna jau seniai paruošę patys).

Yra tėvų, kurie vaikams neleidžia nė išsižioti. Prieini prie vaiko ir paklausi: koks tavo vardas? Raselė, – atsiradusi iš kažkur, atsako mama. Kaip gyveni, Rasele? – klausi vėl. Gerai, tik šiandien mes gavome dvejetą, – vėl atsako mama. 

Atkreipkite dėmesį, kad mamos vardas ne Raselė. Mokyklos ji nelanko, todėl dvejeto  gauti negalėjo. Dvejetą gavo Raselė, tačiau mama jaučiasi taip, tarsi tą dvejetą būtų gavusi ji. Nieko keista. Mama už Raselę daro daugybę dalykų: kloja lovą, draugauja su berniukais, rodo liežuvį, verkia, atostogauja ir net svajoja.

Blogiausia, yra tada, kai tėvai savo vaikus kasryt vežioja į gretimoje gatvėje esančią mokyklą. Bet apie tai geriau nekalbėti.

Yra ir daugybė kitokių žaidimų, kuriuos žaidžia tėvai. Pavyzdžiui, kai kurie tėvai pasiutusiai mėgsta duoti nurodymus.

Štai grįžta iš mokyklos tokių tėvų vaikas. Pirmi žodžiai, kuriuos jis išgirsta, yra: nusirenk ir nusiauk batus. Nespėja vaikas nusirengti ir nusiauti, kai pasigirsta: eik plautis rankų. Besiplaunant rankas, vėl: netaškyk vandens. Už kelių akimirkų – nusišluostyk rankas. Paskui – pakabink rankšluostį.

Taip ir liejasi visą vakarą: laikas valgyti, nečepsėk, pabučiuok mamą, laikas miegoti, nesapnuok baisių sapnų.

Kas suskaičiuos, kiek tų paliepimų vaikas per vakarą išgirsta.

Visi tėvai panašūs tuo, kad myli savo vaikus. Yra tėvų, kurie to niekam nesako.  Yra ir tokių tėvų, kurie tai, jog savo vaikus myli, nuolat pasakoja patiems vaikams, kaimynams, bendradarbiams ir atsitiktinai sutiktiems žmonėms gatvėse, geležinkelio stotyse, parduotuvėse ir giriose.

Apie tėvus, kurie vaikų nemyli, girdėti neteko, nors daug yra tėvų ir jie skirtingi, tad gali pasitaikyti ir tokių, kurie vaikų nemyli visiškai.

O štai savo tėvus myli visi vaikai. Net patys mažiausi, kurie dar nežino, kad myli. Pasirodo, vaikai kitaip negali. Jeigu jie nustotų mylėti, pradėtų blogai miegoti ir valgyti, imtų lėtai augti ir nustotų prie stalo mataruoti kojomis. Ar matėte bent vieną vaiką, kuris prie stalo nemataruotų kojomis?

Vaikuose yra mažyčių grūdelių, kuriuose  slypi meilė. Tų grūdelių kiekvienas vaikas gauna jau gimdamas.