Saulėkaita ir storos kojinės

Kai tėtis pašaukia valgyti, Sikstenas kaip tik stovi uosdamas kažkada buvusią baltą kojinių porą. 

Švarių drabužių nebėra.Nėra net pusiau švarių.Nuo to laiko, kai sugedo skalbyklė, Sikstenas nebeturi vasarinių drabužių.Tėtis neprisiruošia jos sutaisyti.Išsikrausčius mamai tėtis daug ko neprisiruošia sutaisyti.Skalbyklę tik išardė dalimis ir sudėjo vonioje ant laikraščio.

Ant plonųjų marškinėlių didžiausios dėmės.O paskutinius džinsus Bobo mokyklos valgykloje apipylė pomidorų ir faršo padažu. 

Taigi prieš ateidamas į virtuvę Sikstenas užtrunka.

Tėtis tuo metu jau pradėjęs valgyti. Jis kerta iš peties, kaip ir dera senam boksininkui, dirbusiam kiaurą naktį. Doroja apkeptą kumpį ir keptas bulves. Ir Sikstenui į lėkštę įdėta nemenka porcija. Autobuso vairuotojo švarkas pasvertas ant kėdės. Nes šiandien karšta, o saulė taip ir kaitina pro kreivai pakabintas užuolaidas.

– Tai bent oras! – stebisi tėtis, neatitraukdamas akių nuo valgio. – Vasara kaip reikiant.

– T-a-a-ip, – pritaria Sikstenas. – Rytoj paskutinė mokslo metų diena.

Tada tėtis pakelia akis. Pasižiūri į Siksteną. Paskui suraukia antakius. Nužvelgia: 

 – Šitaip tai jau neisi, – sako tėtis.

Sikstenas pasivilkęs smarkiai per mažas slidininko kelnes. Prie jų priderinęs vilnonį megztinį. Apsiavęs storas pilkas kojines.

Sikstenas sėdasi ir šakute pasmeigia gabalėlį bulvės.

 – Ir kodėl gi negalėčiau eiti šitaip?

– Taigi vasara! Lauke karšta kaip krosnyje! Tave ims erzinti.

– Niekas manęs niekad neerzina, – nesutinka Sikstenas. – Beje, visi vaikšto taip apsirengę.

– Su žieminiais drabužiais? – nenori patikėti tėtis.

– Būtent, – atsako Sikstenas. – Paskutinė mada. Tu gi mažai pastebi. Juk visą dieną miegi. Tikrai labai skaniai pavalgiau, tėti.

Tėtis nusišypso ir atsidūsta lyg atidaromos autobuso durys. Su meile žiūrėdamas į Siksteną prisikemša pilną burną kumpio.

– Ką gi, ką gi, – nusileidžia. – Jau sotus? Daugiau nieko nebenori?

– Gal kepto kiaušinio, – išspaudžia Sikstenas.

Tėtis išima kiaušinį iš šaldytuvo. Įmuša į keptuvę. Kol tėtis žiūri, kaip nuo karščio stingsta baltymas, Sikstenas, pasinaudojęs proga, beveik visą savo porciją suverčia į tėčio lėkštę. Įsideda į burną tik paskutinį kąsnį. Ir pakyla.

– Na, man jau reikia eiti!

– O kiaušinis?

– Tu suvalgyk, tėti.

Sikstenas valandėlę nejudėdamas stovi prie laukujų durų. Atsisega viršutinę slidininko kelnių sagą. Giliai įkvepia, iš visų jėgų stengdamasis atrodyti laimingas. 

Tada išpuola laukan į saulę ir karštį. Per petį persimetęs kuprinę, jis vikriai sukinėjasi tarp mašinų stovėjimo aikštelėje, nes žino, kad tėtis stovi prie virtuvės lango ir žiūri. Liuoksi tol, kol priliuoksi prie Jontės. 

Jontė – geriausias Siksteno draugas. Jis porą metų vyresnis. Kaip paprastai, Jontė stypso prie stovėjimo aikštelės ženklo prilaikydamas savo juodą vyrišką dviratį ir laukia. Prisimerkęs žiūri į Siksteną per storus akinius.

– Sveikas! – pasilabina. – Na ir vėluoji! Šok ant dviračio, pavešiu.

– Tau gal ne visi namie, – lekuoja Sikstenas. – Be šalmo, be nieko. Tėtį ištiktų smūgis.

Tad iki gatvės posūkio jie eina vedini dviračiu, o tada Sikstenas atsisėda ant bagažinės.

– Ar jums šiandien karnavalas? – klausia Jontė, kai jie švilpia nuo kalno centro link taip greit, kad vėjas šiaušia jiems plaukus.

– Nea. Kitų švarių drabužių nebuvo. Skalbyklė sulūžo.

– Tai ko nepasakei tėčiui?

– Taigi sakiau! – dejuoja Sikstenas. – Juk pats žinai, koks jis.

Jontė žino. Tad kurį laiką jie nieko nešneka. Jie pravažiuoja cheminę valyklą ir gėlių parduotuvę. Paskui pralekia Aklio Sveno krautuvę, kur Jontė dažnai padeda po pamokų. Kuo arčiau mokyklos, tuo labiau Siksteną pila prakaitas.

– Velnias, kaip jie juoksis, – atsidūsta jis.

– Spjauk, – pamoko Jontė. – Ką, gal Bethovenas suko galvą, kaip rengdavosi?

– Bethovenas turbūt slidininko kelnių neturėjo, – atremia Sikstenas.

Tačiau įsukęs į mokyklos kiemą, kur prie vėliavos stiebo šypsodamasi stovi Ema, jis vis vien apsimeta, kad yra Bethovenas.