Autobusas naktyje

Sikstenas guli savo lovoje ir miega. Jam virš galvos – mamos nuotrauka. Tamsu ir tylu. Tik mėnulis aukštai danguje šviečia į jų žalią namą Razinų gatvėje.

Toli tuščiomis gatvėmis važiuoja naktinis autobusas. Prie jo vairo sėdi Siksteno tėtis. Jis pasižiūri į laikrodį. Tada – į Siksteno nuotrauką, priklijuotą ant lango stiklo.

Tėtis pasuka į gatvės pakraštį. Nors ten ir nėra stotelės. Tačiau yra telefono būdelė.

Siksteno namuose nuaidi skambutis.

Skamba ir skamba gerą valandėlę, nes Sikstenas niekaip neatsibunda. Tačiau prabudęs nusispiria antklodę. Lekia per kambarį, po kurį kaip pakliuvo išmėtytos kojinės, marškinėliai ir trumpikės. Paskui tipena per koridorių į virtuvę.

Nes kaip tik ten ir stovi skambantis telefonas.

– Alio, – pribėgęs gaudo kvapą į ragelį Sikstenas.
– Alio, – kažkas sako ragelyje. – Čia aš!
– Žinau, – atsako Sikstenas.

Sikstenas iškart susigaudo, kad tai tėtis. Tėtis skambina kiekvieną naktį, kai vairuoja autobusą, o Sikstenas lieka vienas namie.

– Nemiegi? – klausia tėtis.

– Kaip čia pasakius, – taria Sikstenas. – Miegojau.

– Tai, vadinasi, su degtukais nežaidi?

Štai ko tėtis prisigalvoja, sėdėdamas prie autobuso vairo. Kad Sikstenas padegė namus. Kad Sikstenas pamiršo užrakinti lauko duris, ir į vidų galės įeiti plėšikai.

Tėtis prisigalvoja baisiausių dalykų.

– Nea, – ramina Sikstenas. – Miegojau, ir viskas.

– Tai gerai. O prisimeni, ką sakiau apie rozetes?

– Taišku (tai aišku). Nesijaudink.

– Tiesa, dar pagalvojau, – toliau tęsia tėčio balsas. – O apie ką gi aš pagalvojau?

– Apie viryklės kaitvietes, – primena Sikstenas.

– Tiksliai, – pritaria tėtis. – Turbūt išjungtos. Nereikėtų man tavęs vieno naktimis palikinėti.

– Nieko tokio, – atsiliepia Sikstenas. – Man patinka vienam. Beje, mama skambino.

– Aš tave myliu, – sako tėtis. – Bet man jau metas atgal į autobusą. Saldžių sapnų. Tačiau Sikstenas iš naujo nebeužmiega. Bent jau kurį laiką.