Kaminkrėtys

Lapkritis, 1 diena

Vakar vakare buvau nuėjęs į netoli mūsų mokyklos esančią mergaičių mokyklą ir nunešiau Silvijos mokytojai apsakymą , mat ji norėjo pasiskaityti. Mokykloje septyni šimtai mergaičių! Man ateinant jos kaip tik buvo pradėjusios skirstytis, linksmos, kad ryt, per Visus Šventuosius, ir poryt, per Vėlines, nereikės mokytis.

Ir šit ką pamačiau. Priešais mokyklos duris, kitoje gatvės pusėje, stovėjo mažutis kaminkrėtys su savo maišeliu ir šluota. Jis gailiai kūkčiojo, ir juodu suodinu jo veidu riedėjo ašaros. Dvi ar trys trečios klasės mergaitės prie jo priėjo ir paklausė:

– Kas tau yra, kad taip verki?

Bet jis nieko neatsakė ir vis verkė.

– Sakyk, ko verki, nebijok, – kartojo mergaitės. Tada jis pakėlė galvą ir šliurpščiodamas papasakojo, kad iškrėtęs keletą kaminų ir pelnęs (užsidirbęs) trisdešimt soldų, bet jie kažkur iškritę pro skylę kišenėje. Ir jis dabar nedrįstąs grįžti namo be pinigų.

– Šeimininkas primuš mane, – tarė raudodamas ir vėl užsidengė veidą rankomis.

Mokinės rimtai ir atidžiai žiūrėjo į jį. Tuo tarpu prie jų priėjo daugiau mergaičių, didelių ir mažų, skurdžiai apsitaisiusių ir turtingų, visos nešinos portfeliais. Viena dičkė su didele melsva plunksna skrybėlėje išėmė iš kišenės du soldus ir tarė:

– Aš turiu du soldus, sumeskime jam.

– Aš irgi turiu du soldus, – atsiliepė antra, raudonu drabužėliu. – Aš manau, kaip nors sudėsime ir visus trisdešimt. Beregint iš visų pusių pasigirdo:

– Kas dar turi soldų? Kas turi?

Mergaitė su mėlyna plunksna rinko pinigus ir garsiai skaičiavo:

– Aštuoni, dešimt, penkiolika!

Bet vis dar trūko. Tuo tarpu priėjo didžiausioji, kuri atrodė beveik kaip mokytoja. Ji davė pusę liros ir visas labai nudžiugino. Trūko tiktai penkių soldų."

– Štai eina penktokės, jos tikrai turi pinigų, – tarė viena mokinė.

Penktokės priėjo ir soldai birte pabiro. Būrys vis didėjo. Gražu buvo žiūrėti į tą vargšą kaminkrėtį tarp įvairiaspalvių suknelių, plunksnų, kaspinų, mezginių. Trisdešimt soldų jau seniai buvo surinkta, o pinigų vis daugėjo. Ūmai pribėgo sargė šaukdama:

– Ponia direktorė!

Mergaitės lyg žvirblių būrys išsilakstė į visas puses. Gatvės vidury pasiliko tik vienas kaminkrėtys. Jis buvo laimingas. Suspaudęs pinigus kumšteliuose, vaikas trynėsi jais užverktas akis. O sagų kilpelėse, už skrybėlės apvado, iš kišenių kyšojo gėlių puokštelės, ir visa žemė prie jo kojų buvo nubarstyta žiedais.