Mokykla

28 d., penktadienis

Taip, mielas Enrikai, tu skundiesi, kad sunku mokytis, anot mamos. Kaip aš norėčiau, kad eitumį mokyklą žvalus ir linksmas. Bet tu visuomet eini lyg varu varomas. Pagalvok, argi ne skurdžios ir tuščios būtų tavo dienos, jei nelankytum mokyklos? Jau po savaitės iš nuobodumo ir gėdos imtum maldauti, kad tau leistų sugrįžti. Imtum bjaurėtis ne tik žaislais, bet ir tokiu gyvenimu. Pažvelk į darbininkus, skubančius į mokyklą po sunkaus dienos darbo, pagalvok apie neturtingas moteris ir mergaites, kurios, visą savaitę plušėjusios, sekmadienį dar sėdi mokyklos suole. Pagalvok apie kareivius, kurie, grįžę iš pratybų aikštės, ima į rankas knygas ir sąsiuvinius, kad ir kaip būtų pavargę. Ir kurtieji, ir aklieji, netgi kaliniai mokosi skaityti ir rašyti.

O kai rytą išeini į mokyklą, tą pačią valandą mūsų mieste kartu su tavimi eina mokytis trisdešimt tūkstančių kitų berniukų. Ir ne tik mūsų mieste! Visame pasaulyje beveik tuo pačiu metu į mokyklas skuba milijonai vaikų. Įsivaizduok, kaip jie eina tykiais kaimų keleliais, triukšmingomis miesto gatvėmis, ežerų ir upių pakrantėmis. Eina kaitrios saulės kepinami ar per drėgną rūką. Kanalais išvagotuose kraštuose jie plaukia laiveliais, per bekraštes lygumas joja arkliais, per sniegynus važiuoja rogėmis. Žingsniuoja po vieną, po du, būreliais, virtinėmis, pasikišę knygas po pažasčia, margiausiai apsirengę, kalbėdami šimtais kalbų. Milijonai vaikų eina mokytis įvairiausiais būdais tų pačių dalykų. Įsivaizduok tą milžinišką viso pasaulio vaikų skruzdėlyną, tą didžiulį judėjimą, kurio dalelė esi ir tu. Įsivaizduok visa tai ir įsidėmėk: jei tas judėjimas sustotų, žmonija grįžtų į pirmykščius laikus.

Tad drąsiai ženk į priekį ir tu, mažasis šios milijoninės kariuomenės kareivi. Tavo ginklai – knygos, tavo pulkas – klasė, tavo kovos laukas – visas pasaulis, o pergalė – žmonijos kultūra.

Nebūk blogas kareivis, Enrikai!

Tavo tėtis