Palėpėje

28 d., penktadienis

Vakar vakare mama, sesuo Silvija ir aš išsirengėm nunešti kiek baltinių tai vargšei moteriškei, apie kurią rašė laikraštis. Aš nešiau ryšulį, Silvija turėjo laikraštį su tos moteriškės adresu ir pirmosiomis jos vardo ir pavardės raidėmis. Užlipome į pačią aukšto namo pastogę ir atsidūrėme ilgame koridoriuje su daugybe durų. Motina pabarškino į paskutines duris; išėjo dar nesena baltaplaukė ir sulysusi moteris. Man pasirodė, kad aš ją buvau kažkur matęs su ta pačia melsva skepeta ant galvos.

– Ar apie jus rašė laikraštis? – paklausė mama.

– Taip, ponia, apie mane.

– Na, tai šit mes tamstai atnešėme kiek baltinių.

Ji ėmė mums nuolankiai dėkoti. Tuo tarpu tuščio ir apytamsio kambario kertėje aš pastebėjau berniuką, kuris klūpojo prie kėdės, atsukęs mums nugarą ir, rodos, kažką rašė; iš tiesų jis rašė, nes ant kėdės gulėjo popierius, o rašalinė stovėjo ant grindų. „Kaip jis gali rašyti tokioje tamsoje?“ – toptelėjo man. Ir tuoj pažinau rudus plaukus ir multino švarkelį – tai buvo Krosis, daržovininkės sūnus nudžiūvusia ranka.

Kol moteriškė dėstė baltinius, aš šnibždėjau mamai, ką buvau pastebėjęs.

– Tylėk! – atsiliepė mama. – Gal jam bus nemalonu matyti, kad duodi išmaldą jo motinai; nešauk jo.

Tuo tarpu Krosis atsigręžė ir, pamatęs, kaip aš sumišau, nusišypsojo. Tada mama stumtelėjo mane, kad su juo pasisveikinčiau. Aš jį pabučiavau; jis atsistojo ir paspaudė man ranką.

– Taip ir gyvename, – pasakojo tuo tarpu jo motina mamai, – vienudu su sūnumi.

Vyras šešeri metai kaip Amerikoje, o aš dabar nuolat sirguliuoju ir negaliu daržovių nešioti ir uždirbti kelių varganų soldų. Mano vargšui Luidžiui nė stalo nebeliko pamokoms ruošti. Pirmiau, kol dar buvo suolelis, galėdavo ant jo rašyti; dabar ir suolelį atėmė. O čia dar tamsu, bijau, kad berniukas akių nesugadintų. Visa laimė, kad galiu leisti jį į mokyklą, o savivaldybė jam duoda knygas ir sąsiuvinius. Vargšas Luidžinas, jis taip noriai mokosi! Kaip aš vargstu, kad žinotumėt!

Mama atidavė visus pinigus, kiek tik rado piniginėje, išbučiavo berniuką ir išeidama vos neverkė. Grįžtant namo, man tarė:

– Matai, kaip dirba tas vargšas berniukas, o tu turi visokių patogumų ir dar skundiesi, kad sunku mokytis. Ak, Enrikai, viena jo darbo diena daugiau verta negu tavo visų metų darbas. Štai kam iš tikrųjų turėtų būti duodamos pirmosios premijos!