Kilnus pasielgimas

26 d., trečiadienis

Koks yra Garonė, – pamatėme šįryt. Kai atėjau į mokyklą kiek pasivėlinęs , mokytojo dar nebuvo. Trys ar keturi berniukai skriaudė vargšą Krosį, rudaplaukį, sausarankį daržovininkės sūnų. Baksnojo jį liniuotėmis, mėtė jam į veidą kaštonų žieveles, vadino kreiviu, išsigimėliu ir pamėgdžiodavo, dėdamiesi einą su parišta ranka. O jis vienut vienas sėdėjo susigūžęs savo suole ir baugščiai dairėsi į visus, tarsi maldaudamas, kad duotų jam ramybę. Bet kankintojai tik dar labiau tyčiojosi. Aš mačiau, kaip Krosis ėmė drebėti ir net paraudo iš pykčio. Tuo tarpu Frantis, tas nemalonaus veido berniukas, užšoko ant suolo ir dėjosi nešąs po pintinę kiekvienoje rankoje, mėgdžiodamas Krosio motiną, atkrypuojančią pasitikti sūnaus prie mokyklos durų. Daugelis ėmė kvatoti. Krosis nebeišlaikė. Sugriebęs rašalinę, sviedė iš visų jėgų Frančiui į galvą. Bet Frantis pasilenkė, ir rašalinė pataikė įeinančiam mokytojui į krūtinę.

Visi spruko į savo vietas ir išsigandę nutilo. Mokytojas išblyško. Priėjęs prie stalo, pasikeitusiu balsu paklausė:

– Kas metė?

Niekas neatsiliepė. Mokytojas antrą kartą paklausė, dar labiau pakeldamas balsą:

– Kas?

Tada Garonė, kuriam pagailo vargšo Krosio, ūmai atsistojo ir tarė:

– Aš!

Mokytojas pažiūrėjo į jį, į nustebusius mokinius, paskui tarė ramiu balsu:

– Ne tu. – Ir po akimirkos:

– Kaltajam bus dovanota. Tegul jis atsistoja!

Krosis atsistojo ir tarė kūkčiodamas:

– Mane mušė, įžeidinėjo, aš netekau kantrybės ir mečiau...

– Sėskis, – tarė mokytojas. – Tegul atsistoja tie, kurie jį erzino.

Keturi berniukai atsistojo ir žemai nuleido galvas.

– Jūs, – prakalbo mokytojas, – skriaudėte savo draugą, kuris jums nieko pikta nebuvo padaręs. Tyčiojotės iš jo nelaimės, kankinote silpną, negalintį gintis. Taip bjauriai, taip begėdiškai pasielgti gali tik nedorėliai. Niekšai! Tai pasakęs jis priėjo prie Garonės, kuris stovėjo lyg žemę pardavęs. Paėmęs už smakro, mokytojas kilstelėjo jam galvą ir, žiūrėdamas tiesiai į akis, tarė:

– Tu kilnus berniukas.

Garonė kažką šnabžtelėjo mokytojui į ausį. Ir jis, atsigręžęs į keturis neklaužadas, trumpai tarė:

– Atleidžiu jums.