Mūsų mokytojas

18 d., antradienis

Nuo šio ryto ir naujasis mokytojas man patinka. Mokiniai dar tik rinkosi, o jis jau sėdėjo savo vietoje. Eidami pro šalį, tarpdury vis pasirodydavo ir sustodavo pasisveikinti pernykščiai jo auklėtiniai. – Labas rytas, ponas mokytojau! Labas rytas, ponas Perboni, – sakydavo jie.

Kai kurie užsukdavo į klasę, spausdavo jam ranką ir vėl bėgdavo. Buvo matyti, kad jie savo mokytoją myli ir mielai liktų mokytis pas jį ir šiemet.Jis ramiai kartojo: „Labas rytas...“, spaudė rankas,tačiau nė į vieną nežiūrėjo.Jo veidas visą laiką buvo rimtas, o kaktoje įsirėžusi raukšlelė;nusisukęs į langą žiūrėjo į kitoje gatvės pusėje stovinčių namų stogą ir,užuot džiaugęsis taip sveikinamas, atrodė tik dar labiau nuliūdęs.

Paskum atidžiai apžvelgė mus, vieną po kito.Ėmė diktuoti ir diktuodamas vaikščiojo tarp suolų. Pamatęs vieną berniuką raudonom dėmėm išmuštu veidu, liovėsi diktavęs ir, abiem rankom suėmęs jam už galvos, įdėmiai jį nužvelgė. Tada paklausė, kas jam yra, ir pridėjo ranką prie kaktos, ar ji nekaršta.

Jam nusisukus, vienas vaikas atsistojo ant suolo ir ėmė kraipytis. Jis ūmai atsigręžė, vaikas klestelėjo į savo vietą ir taip liko sėdėti nuleidęs galvą, laukdamas bausmės. Mokytojas uždėjo ranką jam ant galvos ir tarė: „Taip nebedaryk“, ir daugiau nieko. Sugrįžo prie staliuko ir baigė diktuoti. Tada valandėlę pažiūrėjo į mus tylėdamas ir labai ramiai, storu, bet geru balsu prabilo:

– Paklausykite. Mes turėsime sykiu darbuotis ištisus metus.Pasistenkime gerai juos praleisti. Mokykitės ir būkite dori. Aš neturiu šeimos. Mano šeima – tai jūs. Pernai dar turėjau motiną, bet ji mirė. Likau vienui vienas. Nebeturiu ką daugiau mylėti, nebeturiu daugiau kuo rūpintis. Būkite mano vaikai. Aš jus myliu, mylėkite ir jūs mane. Nė vieno iš jūsų nenorėčiau bausti. Įrodykite, kad jūs geri, širdingi vaikai, ir mūsų mokykla tada bus kaip viena šeima, o jūs – mano paguoda ir pasididžiavimas. Neprašau jokių pasižadėjimų, bet tikrai žinau, kad savo širdyse man atsakėte „taip“. Ir aš jums dėkingas.

Kaip tik tuo metu įėjo sargas ir paskambino. Visi tyliai tyliai pakilome. Tas berniukas, kuris kraipėsi ant suolo, priėjo prie mokytojo ir tarė virpančiu balsu:

– Ponas mokytojau, atleiskite.

Mokytojas pabučiavo jam į kaktą ir tarė:

– Eik, mano sūnau.