Pirmoji diena mokykloje

Spalis 17 d., pirmadienis

Šiandien mokslo metų pradžia. Kaip sapnas praėjo trys atostogų mėnesiai kaime! Motina nusivedė mane šįryt į Barečio mokyklą įrašyti į ketvirtą klasę; aš galvojau apie laukus ir ėjau nenoromis. Visos gatvės pilnos vaikų; abi knygų krautuvėlės kimšte prisikimšusios tėvų ir motinų, perkančių kuprines, knygas ir sąsiuvinius, o priešais mokyklą susigrūdę tiek žmonių, jog mokyklos sargas su policininku sukosi kaip įmanydami, kad tarpdury nekiltų spūstis. Vargais negalais įėjome. Ponios, ponai, paprastos moterėlės, darbininkai, auklės ir tarnaitės, viena ranka vaikais vedini, antrąja laikydami perkeliamuosius pažymėjimus, vaikščiojo, grūdosi vestibiulyje ir ant laiptų lyg tai būtų ne mokykla, bet teatras.

 Apsidžiaugiau vėl išvydęs didelį vestibiulį apatiniame aukšte su durimis į septynias klases, kuriose jau trejus metus praleisdavau beveik visas savo dienas.  Jis buvo pilnutėlis; mokytojos vaikščiojo šen ir ten. Direktorių buvo apstojusios moteriškės, susisielojusios, jog nebeišteko vietos jų sūnums, ir man pasirodė, kad jo barzda dabar žilsvesnė negu pernai. Kai kurie berniukai buvo išaugę, kiti padrūtėję. Apatiniame aukšte visi mokiniai jau buvo išskirstyti. Kai kurie pirmokėliai nenorėjo eiti į klasę ir spyriojosi lyg asiliukai. Juos reikėjo jėga įtraukti. Tačiau kiti pabėgdavo ir iš suolų. Treti, matydami išeinant tėvus, imdavo bliauti, ir tėvai noromis nenoromis turėdavo grįžti, guostis juos arba vestis sykiu. Mano broliukas pateko į mokytojos Delkati klasę, aš – pas mokytoją Perbonį, antrame aukšte.

Dešimtą valandą jau sėdėjome klasėje – visi penkiasdešimt keturi. Iš jų penkiolika ar šešiolika mano trečios klasės draugų, tarp jų Derosis, mūsų pirmasis mokinys. 

Mokykla man pasirodė maža ir liūdna, – galvojau apie mišką, kalnus, kuriuose buvom praleidę vasarą! Paskui atsiminiau rudaplaukį savo trečios klasės mokytoją. Jis buvo labai geras ir toks mažutis, jog atrodė ne mokytojas, o mūsų draugas. Ir man rados liūdna, kad jo nebematau.

Naujasis mokytojas aukštas, be barzdos, ilgais žilsvais plaukais, tiesia raukšlele kaktoje. Jo balsas storas, jis žiūri įsmeigęs akis į kiekvieną, tarytum norėdamas išskaityti, kas dedasi mūsų galvelėse. Ir nė kiek nesijuokia.

Aš pagalvojau: „Šit ir pirmoji diena. Bus dar devyni mėnesiai. Kiek darbo, kiek rūpesčių!“ Ak, kad tik greičiau baigtųsi pamokos ir ateitų mama. O kai galų gale ją pamačiau, puoliau prie jos ir pabučiavau ranką.

– Nenusimink, Enrikai! Dirbsime sykiu, – tarė ji.

Ir aš sugrįžau linksmesnis. Tik gaila, kad nebėra mano buvusio mokytojo, kuris taip maloniai šypsodavosi, ir mokykla man nebeatrodė tokia jauki kaip pernai.