Edmondas de Amičis gimė 1846 metų spalio 31 dieną Onelijoje, mažame Šiaurės Italijos miestelyje. Jis augo šalyje, kurios žmonės kariavo dėl Italijos išlaisvinimo iš kitų šalių jungo (priklausymo kitoms šalims) ir suvienijimo. Baigęs karo mokyklą, de Amičis taip pat dalyvavo paskutiniuosiuose karuose dėl Italijos suvienijimo. Nuo pat jaunų dienų de Amičis mėgo literatūrą ir rašė pats. Labai domėjosi auklėjimu ir mokymu, sakė, kad pats iš prigimties yra mokytojas. „Širdis“ – viena pirmųjų itališkų knygų vaikams. Ji buvo išleista 1886 metais. Manoma, kad parašyti šią knygą de Amičio paprašė Emilis Trevesas, kuris Italijoje įkūrė vieną pirmųjų didelių leidyklų, besidominčių vaikų literatūra. „Širdis“ – tai mokyklinė istorija, kurioje pasakojama ne tik apie mokyklą, bet ir apie to meto Italijos kultūrą. Įdomu tai, kad autorius siekė parašyti vadovėlį mokyklai, tačiau jo kūrinys buvo sutiktas kaip romanas. Knyga parašyta kaip Enriko Botinio, paauglio iš pasiturinčios šeimos, dienoraštis. Enrikas aprašo mokyklos gyvenimą: mokyklos draugus, jų šeimas, mokytojus, kontrolinius ir namų darbus, pamokas, metų kaitą, valstybines šventes, mokyklines išvykas ir kitus dalykus. Į dienoraštį įterpti ir Enriko tėvo laiškai. De Amičis buvo kaltinamas, kad pavaizdavo per sunkų žmonių gyvenimą, tačiau to meto Italijoje buvo didžiulė socialinė nelygybė, daug vaikų mokyklos nelankė, nes jau nuo mažumės dirbo. Italija tuo metu buvo jauna šalis, suvienyta po dvidešimt metų trukusios kovos su užsienio valstybių viešpatavimu. Italijoje buvo įvairių kultūrų žmonių, vyko svarbūs pokyčiai. Pirmasis de Amičio tikslas buvo aprašyti šią situaciją pasitelkiant mokyklos gyvenimą, kad būtų lengviau suprasti vaikams. De Amičis mirė 1908 metų kovo 11 dieną. Jo vardas su pagarba tariamas ne tik Italijoje, bet ir toli už jos ribų. Romanas „Širdis“ atnešė de Amičiui pasaulinę šlovę. Knyga išversta į 25 pasaulio kalbas.