Pirmoji spausdinta knyga – tai naujas etapas kiekvienai tautai. 1547 metais buvo išspausdinta pirmoji lietuviška knyga. Jos autorius – Martynas Mažvydas. Knyga buvo išspausdinta Prūsijoje. M. Mažvydo pradėtą darbą tęsė kiti – Baltramiejus Vilentas, Jonas Bretkūnas, vėliau Liudvikas Rėza, dar kiti. 1653 metais pasirodė Danieliaus Kleino „Lietuvių kalbos gramatika“. D. Kleinas norėjo, kad lietuviai turėtų tokią savo kalbos gramatiką, kokią turi kitos tautos. Rašydamas šią gramatiką, D. Kleinas siekė ne tik susisteminti lietuvių kalbos gramatikos taisykles, bet ir suvienodinti lietuvių rašto kalbą ir ištobulinti ją.

Devynioliktasis amžius Lietuvai ir jos raštijai – nelengvas. Lietuva, galutinai netekusi valstybingumo, atsidūrė carinės Rusijos valdžioje. Nors 1831 m. ir 1863 m. žmonės sukilo,šie sukilimai buvo žiauriai numalšinti. Po 1863 m. sukilimo žmonės nebegalėjo laisvaibendrauti lietuvių kalba. Net keturiasdešimt metų (1864–1904) buvo uždrausta lietuviškas pauda. Paprasti žmonės ir kultūros veikėjai šiai carinės Rusijos priespaudai priešinosi – knygos ir laikraščiai buvo spausdinami Mažojoje Lietuvoje bei slapta gabenami į Lietuvą. Knygų spausdinimu ir slaptu platinimu rūpinosi žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, vėliau – Juozas Tumas-Vaižgantas, Petras Vileišis ir daugelis kitų Lietuvos šviesuolių. Knygas ir kitą spaudą į Lietuvą nešė knygnešiai – paprasti, tačiau šiam darbui pasišventę žmonės. Jie būdavo valdžios persekiojami. Už lietuviškos literatūros gabenimą, laikymą, platinimą ir skaitymą buvo baudžiama piniginėmis baudomis arba katorga. Iš viso tuo metubuvo sugauta ir nubausta apie du tūkstančius knygnešių. Tarp knygnešių itin garsėjo Jurgis Bielinis. Jis buvo kilęs iš Biržų, paprastas valstietis, tačiau pasišventęs knygnešys. Knygas iš Mažosios Lietuvos jis gabeno ir platino daugiau nei trisdešimt metų. Norėdami pagerbti knygnešių atminimą, kovo 16 d. minime Knygnešio dieną.

„Aušra“ – pirmasis lietuvių laikraštis-žurnalas, leistas 1883–1886 metais. Jis buvo spausdinamas Mažojoje Lietuvoje ir slapta knygnešių gabenamas į Lietuvą. Jį įsteigė ir redagavo daktaras Jonas Basanavičius. Šis laikraštis ugdė Tėvynės meilę, žadino žmonių norą siekti Lietuvos nepriklausomybės. Nustojus leisti „Aušrą“, pradėtas leisti kitas laikraštis – „Varpas“. Jį redagavo rašytojas ir daktaras Vincas Kudirka. Devynioliktajame amžiuje miesteliuose ir kaimuose veikė ir slaptos lietuviškos mokyklos. Tų mokyklų mokytojams, vadintiems daraktoriais, mokinių tėvai atsilygindavo maistu, malkomis ir pinigais. Lietuviškos spaudos plitimas XIX amžiaus Lietuvoje – itin svarbus dalykas, nes didelė to meto dvarininkų dalis kalbėjo ne lietuvių, o lenkų, vokiečių ar kitomis kalbomis teigdami, kad lietuvių kalba tinkama tik valstiečiams. Kita vertus, dalis dvarų (ypač Žemaitijoje) tapo tautinio atgimimo centrais, jų dvarininkai rūpinosi lietuviškos spaudos platinimu, slaptųjų lietuviškų mokyklų steigimu. Pasiaukojantis Lietuvos šviesuolių, knygnešių ir daraktorių triūsas nenuėjo veltui. Buvo iškovota teisė rašyti bei spausdinti knygas lietuviškai ir mokykloje mokytis gimtąja kalba. Toji teisė buvo susigrąžinta 1904 metais, po 40 metų trukusio draudimo. Todėl ir šiandien gegužės 7 dieną minime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną.