Viename mažame Persijos miestelyje gyveno neturtinga našlė su vienturčiu sūnumi. Pajutusi artinantis paskutiniąją žemiškojo gyvenimo valandą, moteris pasišaukė sūnų ir tarė: „Kentėme nepriteklius, daug stokojome, bet mirdama paliksiu tau didžiulį turtą – šią knygą. Gavau ją dovanų iš tėvo. Joje surašyti visi reikalingi patarimai, kaip atrasti didžiulį lobį. Man nepakako nei jėgų, nei laiko ją skaityti. Dabar atiduodu ją tau. Vadovaukis surašytais nurodymais ir tapsi turtuoliu“.

Atlėgus skausmui dėl mamos netekties, sūnus atsivertė tą storą vertingą knygą. Ji prasidėjo šiais žodžiais: „Kad sužinotum, kur yra lobis, skaityk puslapį po puslapio. Jei iškart atsiversi knygos pabaigą, ji išnyks iš tavo rankų ir lobio nesurasi“. Toliau knygoje buvo rašoma apie gausius turtus, paslėptus oloje tolimame krašte. Tačiau po kelių pirmųjų puslapių, parašytų persų kalba, tekstas staiga nutrūko ir toliau buvo rašoma arabiškai. Jaunuolis nenorėjo prašyti vertėjo pagalbos. Baiminosi, kad kas nors, sužinojęs knygos paslaptį, jam galėtų pateikti klaidingą informaciją ir pats pasisavinti lobį. Tad vaikinas karštai kibo į arabų kalbos studijas, kol galiausiai pats sugebėjo laisvai perskaityti tekstą. Tačiau štai dar po kelių puslapių prasidėjo tekstas kiniškai, po to – dar kitomis kalbomis, kurias kantrus ir atkaklus jaunuolis taip pat išmoko. Šiek tiek vėliau, kad užsidirbtų pragyvenimui, vaikinas nusprendė pasinaudoti puikiomis šių kalbų žiniomis ir net sostinėje išgarsėjo kaip vienas geriausių vertėjų. Taip jam pavyko išsivaduoti iš skurdo.

Po daugybės puslapių įvairiomis kalbomis knygoje buvo išdėstyta, kaip, suradus turtą, jį valdyti. Taigi jaunuolis noriai studijavo ekonomiką ir buhalteriją. Po nuodugnių studijų jis nusprendė pasinaudoti ir šiomis žiniomis, kad pagerintų savo gyvenimą. Garsas apie poliglotą, finansų ekspertą ir sumanų ekonomistą pasiekė šacho rūmus. Valdovas liepė jį paskirti vienu iš savo patarėjų ir iš pradžių jaunuoliui patikėjo keletą mažesnių įsipareigojimų. Po to, geriau pažinęs, pavedė jam sudėtingų ir keblių užduočių. Galiausiai paskyrė jį vyriausiuoju imperijos administratoriumi.

Jaunuolis nesiliovė toliau skaitęs savo knygos, kurioje jau buvo rašoma apie tai, kaip pastatyti didžiulį tiltą, sukonstruoti įrenginius, reikalingus patekti į olą, ir atverti masyvią užsklandą, nuridenant milžiniškus akmens luitus, ir taip toliau. Našlės sūnus, kuris jau buvo tapęs išsimokslinusiu ir gerbiamu žmogumi, ėmėsi studijuoti inžineriją. Šachas netrukus paskyrė jį rūmų ministru ir architektu, o kiek vėliau – pirmuoju ministru. Karalystėje nebuvo kito tokio išradingo, praktiško ir visus mokslus išmanančio žmogaus.

Šacho dukters vestuvių dieną jaunuolis priartėjo prie paskutinio knygos puslapio. Iš susijaudinimo plakančia širdimi suėmė jo kraštelį – rengėsi sužinoti lemiamą tiesą. Jis iš lėto atvertė puslapį ir... pratrūko kvatotis. Iš nuostabos, džiugesio, dėkingumo. Paskutinis puslapis buvo tobulai nupoliruota metalo plokštelė, kurioje viskas atsispindėjo lyg veidrodyje. Taigi paskutiniame puslapyje našlės sūnus išvydo savo paties veidą, brandaus, išmintingo žmogaus. Ir už visa tai jis turi būti dėkingas mamos padovanotai knygai. Didysis lobis buvo jis pats, o knyga padėjo jam tai atskleisti.