Mūsų šeimoje visi degė viena aistra – tai buvo knygos. Šia aistra liepsnojom mes visi: ir tėtis, ir mama, ir seserys, ir brolis. Kad ir koks taupus buvo tėtis, gerai knygai jis niekados negailėdavo pinigų.

Kad kiekvieną kartą galėtume rasti reikiamą knygą, jos turėjo būti sustatytos eilėmis, gerai matomos. Nepakentėm net dvigubų eilių, nors ir labai trūko vietos. Dėl tokio knygų sustatymo jos pas mus pamažu pasklido visuose namuose, jų buvo kiekviename kambaryje, ir mano akys nuo mažens taip prie to priprato, kad man ir šiandien kambarys be knygų atrodo jei ne visai nuogas, tai bent neaprengtas. "

Tėtis turėjo apie tris tūkstančius knygų, Icenplicė netoli tūkstančio, Fytė, mažiausiai užsikrėtusi šia aistra, apie keturis šimtus, aš, nors trejais metais jaunesnis, maždaug tiek pat, o mažylis Edis irgi turėjo jų jau per du šimtus. Taigi mūsų bute Berlyne buvo sukaupta apie penkis tūkstančius tomų.

Mūsų šeimoje taip jau buvo, kad veiksmažodį „skaityti“ galėjai asmenuoti visomis formomis. Aš skaitau, tu skaitei, jis skaitys, jie skaitė – visados taip ir buvo! Tik liepiamoji nuosaka buvo nereikalinga, formos „skaityk“ ir „skaitykit“ nereikėjo vartoti, nes mes ir taip skaitėm.

Tačiau palyginti su tuo, kiek skaitė mano sesuo Icenplicė, aš buvau grynas vargšelis. Kai aš ketvirtą valandą ryto įslinkdavau į tėčio kabinetą pasiimti naujų knygų skaitymui, kartais ją ten užtikdavau. Stovi, būdavo, su naktiniais marškiniais ant kėdės, vienoj rankoj laiko atverstą knygą, kitoj – baigiančią degti žvakę. Kai aš jai pasiūlydavau bent atsisėsti į fotelį, ji tik pažvelgdavo į mane per knygos viršų, visa išbalus ir sužvarbus, ištardavo „och“ ir vėl paskęsdavo skaityme.