Dalis iškritusio vandens susigeria į žemę arba nuteka. Lietaus ir tirpstančio sniego vanduo nuplauna ir į kitą vietą nuneša smulkiausias uolienų daleles. Ypač lengvai nuplaunami menką augaliją apaugę kalvų šlaitai. Tokiose vietose kartais susidaro griovų. Po smarkių liūčių jomis garma drumzlinas vandens srautas. Jis neša purvą ir dumblą, kuris kaupiasi griovos papėdėje.

Didėjančios griovos daro didelę žalą: naikina ariamą žemę, trukdo tiesti kelius, darko kraštovaizdį. Geriausias būdas sustabdyti griovos gilinimą – apsodinti krūmais. Tada šlaitai darosi nuožulnesni, dugnas išsilygina ir griova virsta raguva.

Tekanti upė gali suformuoti didelę kilpą.

Siauriausioje jos vietoje vanduo kartais suardo sąsmauką ir prasigraužia naują, tiesesnę vagą.

Tokia pusmėnulį primenanti vagos dalis tampa savotišku ežerėliu – senvage.