Aukštupyje upė neplati, bet jos srovė veržliai teka žemyn, rausdama dugną ir ardydama krantus. Išplautą purią žemę, smėlį ir akmenis upė neša tolyn. Ritinami akmenys daužosi, trupa. Per ilgą laiką aukštupyje išgraužiamas gilus ir siauras tarpeklis stačiais, šlaitais (A). Upės vagoje kartais pasitaiko akmenuotų slenksčių. Per juos bėgantis vanduo šniokščia ir šokinėja.

Vidurupyje vaga išplatėja, nuolydis sumažėja. Vanduo teka lėčiau ir beveik neardo dugno. Upė raitosi vingiais, kurie vadinami meandromis. Vingiuodama upė ardo krantus ir plečia slėnį (B).

Žemupyje upė vandeninga, bet lėtai teka tarp žemų krantų. Atneštą smėlį, dumblą suklota dugne (C). Sparčiausiai kaupiasi sąnašos žiočių vietose. Iš jų susidaro seklumų, nedidelių salelių. Ilgainiui čia susidaro plokščią lygumą, vadinama delta. Ją turi ilgiausia mūsų šalies upė – Nemunas. Deltose susidaro labai derlingų dirvožemių.